John Little White

*** Prie veido tau tinka šviesa Ir vitražų ištįsusios atžibos Dar geltona Rugiai laukuose O per juos  O per juos Ežeras leidžias į paribius   Tavo vardą atspėjau Ant vinies atsistojęs ... šakarva ...šakarva Nesikeikiant   *** Kaip galėčiau tavęs nemylėt Negaliu ir žinau Kur krantai Kur krantai Tarp krantų Plaukia skiedra Supasi laumžirgis Mėnuo nueinantis Kelia bangas   Leisk tave nuramint Kalbėkim lėtai ir, žiūrėk !, Iš dugno išnyra žuvis Dejavu    *** Iškalbėta vonia To, ką vienas kitam susitaupėme. O toje vonioje O toje vonioje Fatima Keturiom  Atsiklaupusi    

Birželio 18d. Klaipėdoje vyks dainuojamosios poezijos ir meno festivalis „Žalias Ošas“ Pasirodys įvairūs atlikėjai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos. Kai kurių pavardės labiau girdėtos, kitų – mažiau. Atlikėjai skelbiami festivalio oficialioje svetainėje www.osas.lt . Ukrainiečių grupė Oceretianij Kit. Nuotrauka iš interneto Šis festivalis yra ne tik koncertas – vyks parodos, koncertai vaikams, edukacijos.  12 val. nuo Anikės aikštės Pantomimos teatras „A“ ves iškilmingą atidarymo eiseną iki Senojo turgaus, kur ir vyks renginys.  Pantomimos Teatras A. Foto: Žvejų rūmai Festivalio vieta ir data pasirinkti neatsitiktinai. Žaliasis Ošas vyks per birželio pilnatį, kai žmonių protai lengviau atsiveria kūrybai, jie elgiasi laisviau yra imlesni menui. Senasis turgus, kurio aikštėje vyks festivalis šiais metais švenčia 300 metų jubiliejų simboliška, kad klaipėdiečiai vėl susirinks į šią naujienų ir bendruomenės erdvę.  Kas tas Ošas? Išgirdus festivalio pavadinimą natūraliai kyla kl...

Festivalis Žalias Ošas: žalias ošas Viešoji įstaiga Baltas sodas:  Baltas sodas Ukrainiečių muzikantų turas: Muzikinis turas ukrainiečiai

Išlydėję dramblį draugai nuslinko į vietinį barą, kaip Lionia mėgdavo sakyti, „pramušti dugno“.  Buvo gegužis. Ką tik nužydėję kaštonai. Ant šviestuvų monotoniškai klykė žuvėdros.  Draugai užsisakė po gėrimą ir susėdo po laukine vynuoge.  Buvo ramu kaip po išpažinties. Reikėjo tosto.  Taip ir sėdėjo.  Keturiese.

- Nėra tokio žodžio “baiduokliai”! - Yra! - Nėra! - Baiduoklis!.. – šūktelėjo susierzinęs Tešlius ir pakilo kokį metrą nuo žemės, kas buvo šiek tiek neįprasta jo sudėjimo vaiduokliui. – Dabar jau yra toks žodis, ir mes juo vadinsimės. Viskas prasidėjo, kai saulėtą popietę du vaiduokliai kaimynai Tešlius ir Kaulinis nusprendė aplankyti Svyruoklį, kuris gyveno laive “Meridianas”. Anksčiau Svyruoklis beveik kasdien pasroviui atsiųsdavo dovanų savo išlankstytus popierinius laivelius draugams. Tačiau jau mėnuo šie negavo jokios žinutės! Perskridę keletą gatvių ir skersgatvių Svyruoklį jie rado liūdną ir susimąsčiusį. Laikraštyje jis perskaitė, kad “vaiduokliai uostamiestyje visai nebebaido turistų”. - Viskas perniek! – sudejavo Svyruoklis – ko tik neišbandžiau: ir inkaro grandinę žvanginau, ir ant stiebo sukausi per šviesų festivalį. - Ir sumuštinį iš rankų išmušdavau, – antrino Tešlius - Ir kates pabaidydavau, – svajingai tęsė Kaulinis. - Mums reikia...

 

Tai nutiko tokio berniuko, vardu Vytukas žiemos atostogų metu.  Jis ir jo sesė Simona tris dienas lindėjo telefonuose, kol ketvirtos dienos, tiksliau, vakaro metu, mama atnešė dėžę ir sumetė į ją vaikų išmaniuosius. - Aukitės batus, vilkitės paltus, čiupkit rogutes. Tol, kol neišvažinėsit viso sniego kieme, namo negrįžkit! Tos mamos! Amžinai vadovauja! Viso sniego kieme tikrai neišvažinėsi, jo kalnai. Pirmiausia Vytukas tempė rogutėse sesę, paskui Simona brolį, kol pavargę jiedu susėdo kiemo sūpynėse. O supynės buvo metalinės. Sesė sako Vytukui: - Tu tik nelaižyk sūpynių! - Kodėl? - Ateis ledo senis su replėmis ir pagaus už liežuvio. - Koks dar senis ? Nėra jokio senio su replėmis. - Sveiki vaikai! – Kažkas skambiu, kaip varpelis balsu pasisveikino jiems už nugaros. Vaikai nustebę atsisuko. Ten stovėjo daili moteriškaitė su baltu šuniuku ant rankų. Vaikams ji patiko iš pirmo žvilgsnio. – Dėl ko čia ginčijatės? – klausia ji. - Mano sesė sako, kad jei laižysiu sūpynes, ateis senis i...

Jaustis pralaimėjusiu ir būti pralaimėjusiu du skirtingi dalykai. Kantrybė dažnai maloniai nustebina, nes priešininkas - irgi žmogus. Jam gali nutikti bet kas. Meilė, sėkmė ir kūryba nekenčia prievartos Afrikietiški būgnai ir ritmai yra jėga

Šiais metais pagalvojau, kad dpoezija pagaliau iš vaikiškos perėjo į paauglišką. O kadangi visada laikiau dpoezijos idėją dalimi savęs, man buvo be galo sunku ją paleisti. Vis atrodė kad reikia ir tą pataisyti ir aną ir tą kitaip daryti ir kitą... bet paauglė sako „fuck  - baltokai – manęs nereikia ciuskinti ant kiekvieno kampo, galiu ir pati!“ Žinojau tą, bet vis tiek sunku.  Man patinka dpoezijos, kaip atviros kūrybos idėja. Aš ja tikiu. Tie, kas dalyvauja Šaltinyje ar Oše, pajunta tą energiją, kai kūnas atsisako paklusti greičiau nei valia. Rodos kiekviena minutė brangi. Ir kūrėjai renkasi vis įvairesni. Dpoezija nėra koncertas. Arba jei jau koncertas, tai yra koncertas atlikėjams. Tačiau tik visiškai nesuprantantis renginio esmės gali pasakyti „tai susirinkite ir grokite sau“. Grojant scenoje klausytojas  yra tarsi veidrodis ir kuo labiau jis nuo muzikos nutolęs žmogus, tuo vaizdas ryškesnis. Žiūrovas bet kokiai meno rūšiai yra būtinas, tačiau kūryba kaip ir sėkmė nek...

Tą vakarą ji buvo graži sau. Taip ir jautėsi. Balta ėjo juodu pušyno keliu į sutartą vietą, įsivaizdavo, kad stebi ją iš pasalų, seka. Todėl tempė aukštyn smakrą ir dailiai mojavo kojomis. Išėjusi į ryškią žiūrovų aikštelę pajuto, kad stebėtojo miške visgi nebuvo. Nebent tas, kur čirškavo vilkmyžiuos.

Išlipusi, krante, ji stebėjo žaidžiančius. Jaunuoliai spardė kamuolį. Keistai kraipėsi ir sukinėjosi. Ant akių, pramogai, buvo užsidėję iš vienkartinių stiklinaičių pasidarytus akinius. Treneris tiesiog žiūrėjo į ją ir šypsojosi: - Nieko čia jau nebepadarysi. Skėtį? Mandagiai paėmusi nusisuko. Ji buvo jūržuvė.

- Riešapelekei žuviai reikėjo gerai pagalvoti, prieš įkvepiant oro, - atsikirtusi ji išbėgo pro duris. Vakaro spalva buvo panaši į šermukšnių uogienę. Nėra laiko galvoti, kai apima akimirka. Kažkaip vis tiek būna. Spontaniškai žuvys išlipo į krantą, paskui ropliai sulipo į medžius, paskui žinduoliai išlipo iš medžių... reikėjo jiems visiems pagalvoti, kad jai, stovinčiai ant šlaito, gyvenimas pagalvės nepakiš. Išsitraukusi lūpinę armonikėlę, pridėjo prie lūpų ir pratisai patraukė. Kniaukianti FA.

  Atidaręs duris Vladikas atšlijo atatupstas – tarpduryje stovėjo vyras baltu kostiumu ir baltu portfeliu rankoje.  - Kodėl nesutinkate?  - sududeno baritonu. - Ką? - Trečiame žingsnyje jūsų klausė, ar sutinkate, kad kompiuterio naudojimosi laikotarpiu kompanija Pėpil jums tiektų internetą, televiziją ir kasdien šilto maisto. Nemokamai! Tai kodėl nesutinkate?  Baltažmogis kyštelėjo galvą pro dermantinu apmuštas duris, apžvelgdamas sienas ir prieangio sekciją. Vladiko lizdelis rėkte rėkė, kad čia trūksta ne tik nemokamo spartaus interneto bei neriboto maisto. - Ką žinau. Tai kad ten kažkas buvo kalbama apie donorystę, daug smulkaus teksto, -mekeno. Buvo gėda prisipažinti šiam formaliam ponui, kad niekada neskaito sąlygų, maigo mygtukus automatiškai. – O išvis kas nors skaito?! – atsitokėjęs nusprendė perimti iniciatyvą į savo rankas. Jis juk buvo savo namuose! Kaip ne kaip. - Taip, Vladislovai Rukšneli. Skaito visi, – lyg robotas papriekaištavo sv...

Gyvenime kaip ant supynių. Smarkiai supantis dingsta svoris, sunkumas. Išauga sparnai. Supynės - tai kelionės iliuzija, tačiau visada sugrįžtama ten pat. Žmogus yra svarbiausia detalė  supynėse.

https://wiredbugs.com/people-secretly-monitoring-your-social-media/corporate-spying/ Tas jausmas, kai užkiši pirštus, labiau netgi nagų kampučius tarp naujo kompiuterio nugarėlių – viršutinės ir apatinės, atlenki ekraną ir pamatai užsižiebiantį gamintojo logotipą, jam buvo nepažįstamas. Vladikas gyvenime nebuvo turėjęs nešiojamo kompiuterio. Tiesa, 1995 metais turėjo Vector stacionarų - monitoriaus kupra tada buvo didelė, o ekranas - mažiukas.  Dabar jo Vector atrodė apgailėtinai.  Visai kas kita - PĖPIL!  Vladikas vieną dieną tiesiog pajuto, kad nori rašyti knygą. Tai nebuvo tik noras. Labiau poreikis iškloti VISKĄ popieriaus lapuose. Poreikis buvo toks stiprus, kad parduoti automobilį ir visą gyvenimą kauptą monetų kolekciją Ebėjuje, buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti.  Kompiuterių salone, paduodami baltai sterilią kompiuterio Pėpil pakuotę į rankas, pardavėjai palydėjo jį slapto pavydo ir užuojautos žvilgsniais: „Kvailys“. Maigydamas ekrane ...

-Diana, gal galėtumėt paskaityti paskutinę pastraipą? - o... tai čia mano? - Dabar jau taip. Novelę parašiau, o gal labiau - pratęsiau Sondros S. kūrybinio rašymo studijos skaitymams "Pieniniai dantys ir kiti protezai". Burtai iškrito ir mano porininke tapo Diana. Vėliau ji pakoregavo siųstą tekstą, bet šaukštai po pietų - mano pratęsimas jau buvo parašytas.  Novelė Nr. 9 Sandėris  Namas Diana Latvytė Maniau jau išsivadavusi nuo šmėklų, nes  išvykusi nutraukiau visus ryšius su savo praeitimi, tačiau mane išdavė sapnai, anot asmeninio „gyvenimo trenerio“, susiję su ilgesiu. Šiąnakt sapnavau savo motiną, štai šiame sename mūrinuke raudono šiferio stogu. Jos veidas buvo kažkoks skausmingas, jaudinantis ir dar labiau sustiprino pakylėtą įspūdį saulės įkūnyto šilumos mirgėjimo aureaole apsuptą — galėjau ranka jį paliesti — mačiau atviras duris, viena po kitos atsiveriančias pakeliui į galinį kambarį. „Jau visą valandą laukiu arbatos“, nusišypso priekaištinga rū...

Po truputį grįžtu prie skaitymo. Tiesiog, kad mažiau praleisčiau laiko telefone, prie kompo, prie TV. Pirmąjį įveikiau „Juodasis Obeliskas“ Ericho Marija Remarko. Buvo sudėtinga. Knyga skalsi. Rutininius tarpukario Vokietijos buities vaizdelius keičia karo nesugadinto jaunuolio pafilosofavimai. 330 psl smulkiu šriftu. Senokai tiek teksto skaičiau. Užtrukau mėnesį, bet taip didžiuojuos savim. Įdomus Remarko sprendimas keliuose paskutiniuose puslapiuose išvardinti vėlesnius personažų likimus. Labai ryškiai pasimato karo niokojanti galia. Tų kelių puslapių užteko. Visą knygą mąsčiau – kodėl obeliskas? Kas čia per mįslė? ir tik perskaitęs iki galo supratau, kad obeliskas tai kaip tauta – ant jos myža, kiti garbina, treti perparduoda, ketvirti – stato ant prostitutės kapo... bet ašis lieka. Manau kad šią knygą turėtų perskaityti visi politikai, kurie šaukia, kad Lietuva emigruoja. Lietuva yra ten, kur buvusi. Jos ašis tvirta kaip granitas. Labai įdomios meilės linijos.  Ypač ...

Pro mane prašvilpė juoda dėžė. Tik spėjau pamatyti, kad tai buvo karstas vežime, o gal į karstą panašus objektas  su ratais ir nikeliuotomis nešikų rankenomis. Su savo būsimąja nuotaka atvažiavom aplankyti jos tėvų Žemaitijoje ir kopėm į būdingą tam reljefui kalvą. Mano uošvių kaimas buvo įsikūręs aukštai. Kopėme viršun, o žemyn, paskui karstą, žolėtu kalno šlaitu beveik bėgo, beveik ridenosi juodai apsitaisiusi gedėtojų minia. Vyrai per trumpomis kantuotomis kelnėmis, moterys, dienines užuolaidėles primenančiomis skarelėmis, ir gale - sadistiškai užsagstytais marškiniais kaimo vaikėzų būrys: „Gaudyk“, „Apeik iš šono“, „A jau negali“... „aLi Li i “ aidėjo nuo gretimų kalvų. Man regis tame karste net girdėjau kažką rėkiant žmogaus balsu! Triukšmas ir klykavimai dingo apačioje. Stovėjau suakmenėjęs. Žvelgiau pakalnėn, tilstančio erzelio link. Sužadėtinė dar prieš kelionę man pasakė: „Čia bus mūsų santykių išbandymas“. Dabar, matydama suapvalėjusias mano akis, ramiai p...

Mano lovoje gulėjo delfinas. Ne koks nors ten žaislas ar haliucinacija, o gyvas. Slidus. Glotnus kaip šlapias batonas. Metalizuotos spalvos odos ir dailiomis, karvę primenančiomis akutėmis. Delfinai, regis, visada šypsosi. Bet šis šypsojosi tikrai labai, labai šiurpiai nuoširdžiai. - Labas Vakaras! – ištarė sodriu bosu ir mirktelėjo. Delfinus girdėjau leidžiant tą specifinį jiems klykavimą, nesitikėjau Bill Withers balso tembro. Į kambarį įėjau tiesiai iš dušo. Apie juosmenį buvau užsirišęs rankšluostį, kuris pradėjo smukti kai puoliau atgal. Bet rankenos nebuvo! - Ar šito ieškai? – delfinas suko durų rankeną kaip pistoletą ant trikampio peleko - Nebijok.  Numačiau, kad manęs išsigąsi. Mums reikia kai ką aptarti. Delfinas gašliai apsivertė apie savo ašį ir dabar į mane atsisuko savo snukučiu, kuris, anksčiau gal ir atrodęs mielas, išsišiepė plėšriais dantukais. Sucypiau kaip mergaitė ir ėmiau ropštis ant rūbų komodos. - Apie ką norit pakalbėti? Aš nieko nesuprantu! K...