Novelė Nr. 6 - Grabo paslydimai

Pro mane prašvilpė juoda dėžė. Tik spėjau pamatyti, kad tai buvo karstas vežime, o gal į karstą panašus objektas  su ratais ir nikeliuotomis nešikų rankenomis.

Su savo būsimąja nuotaka atvažiavom aplankyti jos tėvų Žemaitijoje ir kopėm į būdingą tam reljefui kalvą. Mano uošvių kaimas buvo įsikūręs aukštai. Kopėme viršun, o žemyn, paskui karstą, žolėtu kalno šlaitu beveik bėgo, beveik ridenosi juodai apsitaisiusi gedėtojų minia. Vyrai per trumpomis kantuotomis kelnėmis, moterys, dienines užuolaidėles primenančiomis skarelėmis, ir gale - sadistiškai užsagstytais marškiniais kaimo vaikėzų būrys: „Gaudyk“, „Apeik iš šono“, „A jau negali“... „aLi Li i “ aidėjo nuo gretimų kalvų.

Man regis tame karste net girdėjau kažką rėkiant žmogaus balsu!

Triukšmas ir klykavimai dingo apačioje. Stovėjau suakmenėjęs. Žvelgiau pakalnėn, tilstančio erzelio link.

Sužadėtinė dar prieš kelionę man pasakė: „Čia bus mūsų santykių išbandymas“. Dabar, matydama suapvalėjusias mano akis, ramiai porino, kad čia, esą, sena, maro laikus menanti, kaimo tradicija - nuo kalno ridenamas grabas, o laimingasis, sučiupęs jį, tampa kaimo didvyriu. Retai  kuriam pasiseka, daug traumų, bet grabo ridenimo kaimiečiai laukia ištisus metus.

Pagaliau užkopėme! Patekome tiesiai į šventės sūkurį. Triukšmingai grojo kapela. Centrinė kaimo gatvelė buvo visu ilgiu paversta vaišių stalu. Baltos, pilkos, nėriniuotos staltiesės, moliniai ąsočiai, kepti paršeliai ir šakočiai.  Šventė beveik priminė džiaugsmingą lotynų karnavalą, kažkokiu stebuklingu būdu reinkarnavusį į pilkąją Žemaitiją. Visą gyvenimą praleidau didmiesčiuose ir net nenutuokiau esant tokių siautulingų švenčių provincijoje.

Mus su sužadėtine pasodino atskirai, priešinguose ilgo stalo galuose. Tik atsistoję galėjome matyti vienas kitą. Pradžioj buvo linksma. „Sėskit vaikeliai“, „Valgykit vaikeliai“, „Gerkit vaikeliai“ aplink mus šokinėjo svetinga moteriškė. Kelintą kartą atsistojęs nebepagavau savo sužadėtinės žvilgsnio - įnikusi į ugningą pokalbį su šalia sėdinčiu vaikinu, net nepasuko galvos į mano pusę. Ji kvatojosi jam į veidą! Pajuodau iš pavydo - tai va koks tas mūsų santykių išbandymas! Apsidairiau - šalia sėdėjusi gražuolė nėriniuota iškirpte pasirodė visiškai tinkamas kerštui objektas.

Pabudau nuo į akį įsmeigto šviesos virbalo. Pro įskilusio šiferio stogą, o gal langines spindulys vėrė skaudančią galvą. Susiraukęs pasisukau. Šalia ant pilvo, nuogais pečiais, gulėjo ta pati gražuolė. Jos veidas, priplotas prie pagalvės, atrodė deformuotas ir, regis, priekaištavo: „Ir ką tu sau manei!“. Nieko nemaniau. Paskubom užsimovęs kelnes puoliau pro duris.

Už durų manęs laukė puslankiu sustoję kaimo gyventojai. Nežinia kiek laiko jie čia stovėjo. Tokią akimirką košmaruose tikriausiai yra sapnavę visi neištikimi vyrai. Šiurpi ryškiai apšviesta gėdos akimirka. Pro minią į priekį kelią prasiskynė mano sužadėtinė (o gal turėjau sakyti - exsužadėtinė). Rankoje ji laikė masyvų raudoną plaktuką. Mane apėmė siaubas:

- Brangioji, brangioji... Aš atsiprašau... Pasikalbėkim... Nereikia... Čia vieša egzekucija?! Aš nenorėjau!.. Aš tik kartą paslydau.

- Į grabą! - sušuko su tokia neapykanta balse, kad dabar pats būčiau palindęs po tuo plaktuku.

Minia džiaugsmingai suūžė. Mane, smunkančiomis kelnėmis, jie pakėlė ir pradėjo nešti. Pykino. Galiu prisiekti, kad jaučiau kažkieno rankas nepadoriai mane grabinėjant ir glostant. Akies krašteliu tarpduryje pamačiau stovint vakarykštę gražuolę, susisupusią į baltą paklodę. Pradėjo grįžti atmintis:

- Labai keista jūsų tradicija su tuo grabo gaudymu.

- Iš tikro tai vadinasi Klebono gaudymu. Anas permiegojo su dvarininko dukra. Įpykę kaimiečiai ruošėsi jį linčiuoti, o tas spruko iš kaimo užsidaręs grabe.

Mane tėškė į medinę dėžę ir užvožė dangčiu. Paskutinis vaizdas, kurį prisimenu, persikreipęs sužadėtinės veidas ir mostas raudonu plaktuku. Mane tikriausiai užkalė, nes niekaip nepavyko nuspirti dangčio. Balsai aplink tiesiog pašėlo, nors žodžių neatskyriau.

Ir tada...

Grabas.

Pajudė-ė-ė-ė-ė-ė-ė-ė-ė-ė-ėėėėėė