John Little White

Magdutės muzikos mokykloje kasmet vyksta graži šventė. Muzikos mokyklos auklėtiniai kviečia kartu koncertuot savo šeimą. Na kas kaip moka - kas trikampį mušt, kas du gaidelius saksofonu. Cirkas toks. Mes irgi paruošėm numerį. Magdutė grojo dūdele. Aš gitara. Dainavom. Grojom romansą, kurio siužetas užsibaigia kraupia žmogžudyste. Visada smagu versti raudonuoti akademizmo sugadintus pedagogus. Magdutė švytėjo. Tas svarbiausia.

Taigi kai nusprendžiau užsidirbti sau atlyginimą ir išsinuomojau mažą ofisiuką viskas vėl pradėjo grįžti į senas vėžes. Atsistato ritmas - keliuos 7-ą , grįžtu šeštą. Tiesą sakant galėčiau dirbti ir pagal kitą modelį ir net nenuomoti jokio ofiso, bet esu pastebėjęs kad vienintelis dalykas kuris mus pririša prie šio pasaulio - ritmas dienotvakėje. Net jei ryte nusiperki laikraštį ir skiri 10 min jo skaitymui - jau jauties esąs visuomenės narys. Iš tikro šį ritmą ir užduoda pati visuomenė, tai susitarimo reikalas. Mokykloje pamokos prasideda 8-ą, ofisai atsidaro 7-9 - ą. Ir pabandyk žmogau atsikėlęs 12-ą sutvarkyt reikalus. Jauties kaip pavėlavęs į autobusą. Belieka gult ir toliau miegot. Taigi - įvykių pasikartojimas mus ir pririša prie šio pasaulio