John Little White

Nuo šiol Plungė man tapo visiškai kitu miestu. Tokiu, kuriame norisi sustoti, o ne pravažiuoti pakeliui pas gimines. Jei trumpai - kavinė įsirengusi knygyno patalpose. fifty fifty. Visiškai mirtinas derinys - knygų lentynų sienos ir jaukus kavinės aptarnavimas, jazz muzika. Tik įėjus mane sužavėjo scena - žalias žolės kilimėlis ir kelios skoningos spalvotos toršerų lemputės, kaip kareiviai išrikiuoti už scenos. Pamaniau - eina sau kaip gražu! Jau noriu grot. Jausmas kaip įėjus į kambarį su Kalėdų eglute. Iš praktikos žinau, kad geriausia nepatingėti ir vežiotis savo aparatūrą. Ir nors kavinė turi "bazinį" rinkinuką, su savuoju aš tiksliai žinau kaip skambu. Garsas man padeda, o ne blaško.  Prieš mane kelias dainas pagrojo Andrius. Aš manau, kad savo krašte jis galėtų būti pranašu. Tik gitaros skambesį galėtu susitvarkyti. Savo grojimo negaliu komentuoti. Man viskas buvo ore. Variau po prakaitu :) Savo vidaus ritmu. Dar mane nustebino vietos poetės (atsiprašau ne

FCB paplito mada, kuri vadinasi 7 dienos 7 BW fotografijos. Justinas man perdavė estafetę ir aš, nors ir sukandęs dantis, bandžiau atrasti laiko tinkamiems kadrams. Viena iš iššūkio sąlygų buvo jokių komentarų. Bet čia ne fcb, todėl atminčiai pasirašysiu kas tai yra:  #1 mano darbinis akvariumas. Akvariumas darbe, jei tiksliau. Čia matosi 4 iš 5 žuvelių. Man patiko kiaurai akvariumą besimatanti dėžė su apverstu užrašu THINK   #2 mano darbinis kaktusas. Man patiko jo simetrija. Tobulas pūkelių ir spyglių derinys. Šį kaktusą gavau iš bendradarbių gimtadienio proga. #3 čia mano radiatorius. Tą dieną bandžiau kelis kadrus, šis man labiausiai patiko dėl savo ritmo. Tik vėliau pastebėjau, kad apačioje matosi šviečiantis glėbys. figūra.  #4 čia vaizdas iš kelto Athena. Kitame krante - Kuršių nerija. Man patiko jūrinė morzės abėcėlė  #5 čia vaizdas pro mano ofiso langą. Matyt exportui paruošti pegueot automobiliai. Visi balti, visi identiški. Pavadinau ją: žiemos šeicho kortedž

Sausio 19 / penktadienio vakaras Pauzėje taip dar nebuvo (arba aš praleidau) , kad du stiprūs renginiai įsitektų vienas po kito. Renatos "Poems after sex" ir Giedriaus Vaškio koncertas. Renatos pastabumas detalėms mane stebina jau nuo pat dpoezijos meeto. Taip ir čia - smulkmenos lyg tarp kitko veda tiesiai ten , kur reikia (būsiu ir aš smulkmeniškas): kaklo papuošimas su ant jo pripieštomis akimis į žiūrovą, skaitymų įrašas prieš pristatymą, papildomų žmonių įtraukimas, popierinių karvelių priruošimas (kitam būtų užtekę paprastų lapelių)... o kiek dar nešlifuota mano akimi nepastebėta. Renata - laisvas žmogus. Taip sakiau ir prieš šį pristatymą ir sakau dabar. Ir jos laisvė - drąsa. Ji yra naujos kartos žmogus, nesidrovinti aiškiai kurti apie tai, kas lieka mūsų miegamuosiuose, virtuvėse. Ką sąmoningai ar nesąmoningai "pamirštame". Jei atvirai - man įdomiausia buvo stebėti jos vyrą, klausantį Renatos. Bliamba.... jis -  kaip uola! Jokios emocijos! Toks pasit

Masčiau apie mirtį. Nuolatos apie ją mastau. Labiau diskutuoju su savimi. Visų pirmiausia todėl, kad nuolatos pataikau ant žmonių, keliančių mirties klausimą. Ir nuolatos nepavyksta paaiškinti, kaip ją suprantu. Kaip inžinerinio mastymo žmogus pabandysiu struktūrizuoti tą košę, kuri verda mano galvoje: 1) Kalbėdamas apie mirtį, pirmiausia kalbu apie gyvenimo prasmę.  2) Gyvybės galiojimo ribos yra vienintelis objektyviai varantis dalykas. Verčiantis skubėti. Planuotis.  3) Mirties ignoravimas kaip ir amžinas gyvenimas gali tapti degradacijos priežastimi 4) Ar mirtis yra gera ar bloga yra tiek pat prasminga diskusija kaip "ar paveikslams reikalingi rėmeliai?". Taip, jie reikalingi, paveikslo grožis išryškėja - ne, jie nereikalingi, paveikslas gražus pats iš savęs. 5) Sąmoninga mirtis yra pabėgimas. Ji turi prasmės tik tiek, kiek gali būti prasmingas pabėgimas.  6) Savižudybė arba nužudymas yra klausimas apie gyvybės sunaikinimą o ne apie mirtį 7) Mirtis yra dži

Šį savaitgalį turėjau ko gero pirmąjį savo "koncertinį turą". Padieniui einančius koncertus skirtinguose miestuose. Pirmiausia Panevėžyje, paskui Biržuose. Ko gero sunku įsivaizduoti du visiškai emocine prasme skirtingus koncertus. Na tokius - VISIŠKAI SKIRTINGUS. Panevėžyje grojau pirmą kartą. Bare Špunka. Jei atvirai - buvau nepasiruošęs tam, ką ten radau. Tai superinis baras, lariokas. Žmonės bendrauja, garsiai diskutuoja, atsipalaidavę. Ne poezijos klausyti. Mano tikslas ko gero buvo atkreipti dėmesį, priversti suklusti. Ir nežinau kas ten nutiko, ar į akis žiebusi kilovatinė lempa, ar tai, kad apskritai pamiršau, kaip tokiose vietose groti, tačiau pamečiau publiką nuo pirmo žodžio, dainos. Kalba nesirišo, dainos neskambėjo. Po pertraukos keletas moteriškių iš pirmos eilės išėjo. Iš salės pareina replikos "ar galima linksmiau". Linksmiau nepavyko. Nurašau šį koncertą kaip atpildą už kūrybinę aroganciją. Keisčiausia, kad pati erdvė maža, jauki. Tiesiog ne m