Šiais metais pagalvojau, kad dpoezija pagaliau iš vaikiškos perėjo į paauglišką. O kadangi visada laikiau dpoezijos idėją dalimi savęs, man buvo be galo sunku ją paleisti. Vis atrodė kad reikia ir tą pataisyti ir aną ir tą kitaip daryti ir kitą... bet paauglė sako „fuck - baltokai – manęs nereikia ciuskinti ant kiekvieno kampo, galiu ir pati!“ Žinojau tą, bet vis tiek sunku. Man patinka dpoezijos, kaip atviros kūrybos idėja. Aš ja tikiu. Tie, kas dalyvauja Šaltinyje ar Oše, pajunta tą energiją, kai kūnas atsisako paklusti greičiau nei valia. Rodos kiekviena minutė brangi. Ir kūrėjai renkasi vis įvairesni. Dpoezija nėra koncertas. Arba jei jau koncertas, tai yra koncertas atlikėjams. Tačiau tik visiškai nesuprantantis renginio esmės gali pasakyti „tai susirinkite ir grokite sau“. Grojant scenoje klausytojas yra tarsi veidrodis ir kuo labiau jis nuo muzikos nutolęs žmogus, tuo vaizdas ryškesnis. Žiūrovas bet kokiai meno rūšiai yra būtinas, tačiau kūryba kaip ir sėkmė nekenčia prievart
