"Šviesus, tamsus ir viskis", 40x40 drobė, akrilas
Išlydėję dramblį draugai nuslinko į vietinį barą, kaip Lionia mėgdavo sakyti, „pramušti dugno“. Buvo gegužis. Ką tik nužydėję kaštonai. Ant šviestuvų monotoniškai klykė žuvėdros. Draugai užsisakė po gėrimą ir susėdo po laukine vynuoge. Buvo ramu kaip po išpažinties. Reikėjo tosto. Taip ir sėdėjo. Keturiese.