John Little White

Savo nelaimei esu gana neatsparus įtaigai. Man galvoje nuolat kirba kelios idėjos, kurios neduoda ramiai gyventi. Nieko buitiško. Grynas egzistencializmas. Būna, užsimirštu. Dirbu,  gyvenu gyvenimą ir tada... kažkas praveria galines dureles ir įmeta rankinę granatą. BOOOMMMMM! Šįryt perskaičiau: pelenams nesvarbu  iš kurios pusės  pučia vėjas  ir pamąsčiau, kad pelenai - tikra, vėjas - tikra... Viskas tikra, išskyrus... (skaityti greitakalbe) norą išlikti amžinai, palikti žymę istorijoje, kitų žmonių gyvenimuose, muzikoje. O tai jau tiesiog pasipūtimas. Ir ta frazė - "iš pelenų į pelenus" tik atsakomybės "Dievui" permetimas. Kompleksinis požiūris į mus supantį pasaulį - štai kur yra tikrasis prakeikimas. Bet, jei atvirai, su tokiu požiūriu yra labai lengva. Viskam atsiranda pateisinimai, įrankiai ir metodai. fiiiuuu.... Išsišnekėjau. Palengvėjo.

Pastebėjau, kad aš irgi sergu trenkiamų durų sindromu . Karts nuo karto noriu įrodyti savo tiesą paskutiniu TAUKŠT!. Paskutinių "nes aš taip pasakiau", paskutiniu komentaru, paskutine replika. Sergu, bet, manau, kontroliuoju tai. Susilaikau. (Kai KAS, beje, labai netgi nesutiktų ) Dar suvedžiau šį sindromą su polinkiu į savižudybę. Juk mirtis toks neatšaukiamas šauktukas. Pyst - ir nėr žmogaus. Pasakiau viską! Efektinga. Ir, beje, 100 proc neatšaukiama. Todėl visi, turintys polinkį į trenkiamų durų sindromą yra potencialūs savižudžiai. TAUKŠT!

Man žiauriai įdomi didžiojo sprogimo teorija: visa visata kažkada tilpo viename ... nieke . Po sprogimo niekas įgavo laiką ir masę. Mokslininkai dėl viso to nesutaria, bet man pasirodė intriguojantis faktas, kad tuo pat metu susiformavo materija ir antimaterija. Kas materijai yra pliusas, antimaterijoj yra minusas, kas yra kairė, ten yra dešinė. Dar pagalvojau, kad mano protas veikia kaip antimaterija - tai kas mane turėtų sugniuždyti - džiugina mane (tarsi nemokamas patirties seminaras) ir tai, kas turėtų mane džiuginti, mane liūdina (nes visi geri dalykai baigiasi arba turi pasekmes. Be to, geros patirtys nieko neišmoko.) Hmmm... na gal ir ne kaip antimaterija. Gal tik šiaip pasąmonė gražino vaizdinį. Va taip (ne)dirba baltoko smegenys!

- Tu žaidi ne pagal taisykles! - Ne, tai tu žaidi ne tą žaidimą. Nesuprantu 99 % ką žmonės man rašo ar komentuoja. Ir ne todėl, kad esu visiškas priekvailis, tiesiog suprantu, kad viskam aš pritaikau savo patirtį, savo požiūrį ir savo taisykles. Kartu suvokiu, kad tie "kiti" tokie pat kaip aš ir jie perdavinėjo žinią, o aš viską sugadinau. Kalba - tai sugedęs telefonas. Ironija. Su šituo rudeniu mane kamuoja abejonės. Kaip ir kasmet.

Kažkodėl skaitau visas eiles, talpinamas rasyk.lt. Didžiąja dalimi tai niekam tikusi grafomanija. Dažnai su klaidom. Gramatinėm, loginėm. Nežinau kodėl taip elgiuos. Kartais noriu pakomentuoti, bet susilaikau. Kokia prasmė sakyti žmogui pastabas, kurios neatneš jokios naudos. Kokia prasmė iš viso kalbėti, jei nėra ką pasakyti? Baigiau. ------ Nors ne, nebaigiau. Ritualas! Štai kas svarbu. Kaip ir šis blogas. Niekam neįdomus, niekam nereikalingas. Kaip tas kamuolys su krauju išpieštu veidu nelaimėliui negyvenamoje saloje. ------ Dievinu lietuvių kalbą. Ja galima užrašyti tokias mintis, kurios niekada niekur ir niekaip visoje Visatoje nematerializuotųsi. ------ Koks keistas aplinkybių sutapimas!

Pastaruoju metu daugybę laiko praleidžiu studijoje. Dirbu su looperiu. Ieškau ritmų, sąskambių. Kartais išties įdomiai gaunasi. Gaila tik, kad neturiu kam parodyti. Reikia padaryti koncertą. Tokį pusiau elektroninį, netgi kiek primityvoką. Tokį pachilinimui. Meditacinį. Nieko gilaus. Reikia tik sugalvoti kur, kada, kam.

Laumės durnelės Kas rytą dykai Ruošia programą Ant sienos trofėjus - Sparnas gegužės, o gegužiukai pakyla į kelią Kaipgi, brolau, taip nutiko? Mėnulio šviestuvai, Valtornos ir fūzai! --------------------------- Voljere iš aukso Nėra vienišesnio Už šunį su blusom

Mano bičiulis Valerijus karts nuo karto man atsiunčia kokias nors mintis pvz.: "jei kažkas tavęs nevirškina reiškias nespėjo tavęs suėsti", arba "Šuo su blusomis niekada nėra vienišas". Man iš galvos neišeina pastarasis. Kažkaip surezonavo, tad gimė toks dvieilis: Nėra vienišesnio žmogaus Už šunį su blusom Jis man skamba ir skamba visą ryt galvoje - kas tas šuo, kas tas žmogus ir kas tos blusos?

Šiandien su Alvydu džaminom. Kažkokiame kitame lygmenyje grojam. Kvailystes. Džiaugiuos tuo. Nes kai norisi kažkokio "stabilaus" gabalo - tiesiog pasiimam ką nors iš mūsų senojo repertuaro. Ilgokai kartu negrojom. Tokiems mėgėjams kaip mes tai reiškia gerą valandą "įsigrojimo". Atsigavau. Iš šono tikriausiai girdėjos, kad mes rimtai švenčiam Žolines. Ir tikrai ne gerąja prasme!

Šiais metais neįtikėtinai mažai koncertų. Bandau analizuoti kodėl. Į galvą kažkodėl šauna visokios neigiamos priežastys (baltokai - tu arogantiškas, nemoki grot, kūryba sekli ir niekam neįdomi). O gal tiesiog mūsų su Alvydu laikas praėjo. Kitą vertus pasiilgau koncertų salės. Ne kavinės, baro, festivalio ar sumestinio koncerto. Norėtųsi nešti žinią, o ne tiesiog - groti. Konceptualaus pasirodymo - va! Pasiilgau scenos, tikrąja ta žodžio prasme. Aišku prabanga to norėti, bet vis tiek.

Sėdim abu su šunka prieš namą. Valgom obuolius ir barankas. Šeriam uodus. Dvokia vystančios petunijos. Kai įsiklausai - aplink žiogų orkestras. Tolumoj pralekia motoroleris. Viskas pasikeitę kieme nuo to laiko ksi atsikraustėm. Supuvo vaikiškos karstyklės ir kiti mano "šedevrai". Šalia prisėdo Magdalena. Atnešė arbatos. Taip ir būnam tryse. Rugpjūtis.

- Anksčiau tu buvai šaunus... - Aš vis dar šaunus! Aš vis dar šaunus!

Nors užmušk netikiu, kad ką nors užpylus spiritu, tai gali padėti. Pradedant gyvatėmis, baigiant placenta. Alkoholis yra alkoholis, nesvarbu, kas jame plaukioja, iš kokio rugio ar serbento padarytas. Taip pat netikiu, kad yra alkoholis, nuo kurio skauda galva. Bet yra alkoholikai, kuriems skauda galvą.  Lygiai taip pat netikiu, kad yra sveika mėsa ar kokios kruopos. Maistu galima pakenkti arba nepakenkti, bet išsigydyti - vargu, nebent skorbutą citrinomis ( ne skorpiono užpiltine, ar kalakuto krutinėle ) Va taip aš galvoju. Ir dar manau, kad alkoholio poreikis yra atėjęs gal net nuo priešistorinio žmogaus. Ir dar manau, kad atėjo laikas pradėti rūkyti. Ir dar manau, kad tas mano teisuokliškumas šūdo vertas. Ir dar manau, kad kur daugiau, jei ne savo bloge :)

Parsivežiau savo "mažylę" iš skautų. Savaitė miškuose, o atrodo, kad dar centimetrą priaugo. Visa suplukus, išraudus nuo saulės ir vėjo. Pusantro litro colos ir saldumynų sauja įžiebia palaimingą šypseną. Labai norėčiau ir aš kokiai savaitei nusibelsti į miškus su tais skautais. Kitą vasarą būtinai reiks pasiplanuoti. Fignia visi tie darbai ir koncertai, jei kartą metuose neišsimiegi ant kelmo strimpo, kandant uodams ir dūmams graužiant nosį. Baloj. Vilkui graužiant koją. Velnio duobėj.

Visiškai spontaniškai nusprendžiau apsilankyti Pauzėje Jono Krivicko koncerte. Ir neprašoviau. Gavau dozę balto liūdesio. Tokio liūdesio, nuo kurio norisi užsirūkyti, pasigerti ir prisipažinti meilėje kokiam nors bičiuliui. O ir garsas buvo fantastiškas. Mėgavaus. Važiavau namo tyloje. Virš kelio kilo sidabrinė pilnatis. Galva išsivaliusi nuo smulkmenų.

Skaitau Paulių Norvilą. Ruošiuos šiam vakarui. Tiesą sakant, pasirinkau paprastesnius tekstus. Tiek kiek man fantazija leidžia juos suprasti, bet... vėliau imu suprasti, kad eilėraščio kontekstas gali būti visiškai kitoks, nei pradžioj įsivaizdavau. Per naują sudedu kirčius. Tada dar ... Yra didžiulė privilegija rinktis skaitomus tekstus! Leisti sau analizuoti trumpą tekstą kokią dieną, savaitę ar net mėnesį. Nenorėčiau būti aktorium. Nė už ką!

Šiandien su Linu begerdami kavą tokioj smagioj kavinukėj kalbėjom apie aktyvumą veikloje ir kaip tai veikia žmones. Savo nuostabai priėjau išvados, kad sumažėjęs aktyvumas kitąkart erzina žmones labiau, nei padidėjęs. Gali nieko net neįtarti, bet žmonės, rečiau sutikdami ir bendraudami su tavimi, gali pagalvoti, kad juos tyčia ignoruoji. Gal net laikai nuoskaudas. O gandai gimdo gandus ir akumuliuojasi pasąmonėje. Todėl, prieš išeinant į pensiją, reikia visų atsiprašyti.

Hei hei hei! turime šių metų nugalėtoją koncertų kategorijoje! Ir jis vadinasi Skrydis į naktį. Žiauriai gražus senamadiškas renginys. Žiauriai gražioje vietoje, su žiauriai fainais muzikantais. Komunikacija Ko gero pati silpniausia šio renginio dalis. Pradedant internetine svetaine - įvedus į google "Skrydis į naktį " rodo viską išskyrus šią svetainę. O ir pati svetainė kreivai padaryta - informacija ilgokai nebuvo atnaujinta. Manau tai ženkliai prisidėjo prie renginio silpno lankomumo. Bet... internetas tikrai nebėra pagrindinis renginio lankomumo padidinimo kriterijus (čia atskira tema, nesiplėsiu). Na ir spaudoje informacija nebuvo visiškai tiksli Programa Ji tikrai gera. Padaryta senamadišku stiliumi - vedėjai, muzikantai, poetai. Viskas taip gražiai, oficialiai, laiku ir vietoj. Solidžiai kitaip tariant. O ir scenoje, kas man patiko, nesimatė žiaurių eksperimentų. Žmonės galėjo pailsėti klausydami ir scenos senbuvių ir naujokų. Jokių ryškių žvaigždžių, jokių