John Little White

Pro mane prašvilpė juoda dėžė. Tik spėjau pamatyti, kad tai buvo karstas vežime, o gal į karstą panašus objektas  su ratais ir nikeliuotomis nešikų rankenomis. Su savo būsimąja nuotaka atvažiavom aplankyti jos tėvų Žemaitijoje ir kopėm į būdingą tam reljefui kalvą. Mano uošvių kaimas buvo įsikūręs aukštai. Kopėme viršun, o žemyn, paskui karstą, žolėtu kalno šlaitu beveik bėgo, beveik ridenosi juodai apsitaisiusi gedėtojų minia. Vyrai per trumpomis kantuotomis kelnėmis, moterys, dienines užuolaidėles primenančiomis skarelėmis, ir gale - sadistiškai užsagstytais marškiniais kaimo vaikėzų būrys: „Gaudyk“, „Apeik iš šono“, „A jau negali“... „aLi Li i “ aidėjo nuo gretimų kalvų. Man regis tame karste net girdėjau kažką rėkiant žmogaus balsu! Triukšmas ir klykavimai dingo apačioje. Stovėjau suakmenėjęs. Žvelgiau pakalnėn, tilstančio erzelio link. Sužadėtinė dar prieš kelionę man pasakė: „Čia bus mūsų santykių išbandymas“. Dabar, matydama suapvalėjusias mano akis, ramiai porin

Mano lovoje gulėjo delfinas. Ne koks nors ten žaislas ar haliucinacija, o gyvas. Slidus. Glotnus kaip šlapias batonas. Metalizuotos spalvos odos ir dailiomis, karvę primenančiomis akutėmis. Delfinai, regis, visada šypsosi. Bet šis šypsojosi tikrai labai, labai šiurpiai nuoširdžiai. - Labas Vakaras! – ištarė sodriu bosu ir mirktelėjo. Delfinus girdėjau leidžiant tą specifinį jiems klykavimą, nesitikėjau Bill Withers balso tembro. Į kambarį įėjau tiesiai iš dušo. Apie juosmenį buvau užsirišęs rankšluostį, kuris pradėjo smukti kai puoliau atgal. Bet rankenos nebuvo! - Ar šito ieškai? – delfinas suko durų rankeną kaip pistoletą ant trikampio peleko - Nebijok.  Numačiau, kad manęs išsigąsi. Mums reikia kai ką aptarti. Delfinas gašliai apsivertė apie savo ašį ir dabar į mane atsisuko savo snukučiu, kuris, anksčiau gal ir atrodęs mielas, išsišiepė plėšriais dantukais. Sucypiau kaip mergaitė ir ėmiau ropštis ant rūbų komodos. - Apie ką norit pakalbėti? Aš nieko nesuprantu! Kas č

Miegu neramiai. Neišsimiegu. Mane kas naktį aplanko dama. Reguliariai. Tarp 2‘os ir 4‘os. Ji švelniai praveria duris. Ir čia aš jau suprantu, kad kambaryje esu ne vienas – šakės! Suvokiu, bet... pagalvė mane laiko prisisiurbusi. Yra tokia būsena, kai vien nuo minties pakelti galvą supykina. Damai tai nė motais. Ji sėdasi ant stalo ir lėtai lėtai, su pasimėgavimu pasimėgavimu ima plėšti plėšti popieriaus lapą. 5 sekundes trunkantis dryyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyykst.... tada pauzė ir vėl: dryyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyykst.... Man galvoje šmėstelį (kiekvieną naktį) "Ar ten neguli kokie svarbūs dokumentai?" Ne neguli. Tada nuo stalo girdžiu krentant sąvaržėlę. Sąvaržėlė krenta ant medinio parketo. Tada antra. Ši spyruokliuodama nurieda per kambarį. Tada krenta trečia ... - Gerai ! – murmu ir svirduliuodamas keli

Yra keletas įpročių, kurių negaliu ir nenoriu atsikratyti. Vienas jų – nenumaldomas noras prisidegti cigaretę nuo ugnies. Rūkyti – nesveika. Norus pildyti – sveika. Tai neturi jokios prasmės, pagalvojau, tupėdamas prieš įkuriamo židinio groteles ir traukdamas trečdalį savo mėtinės cigaretės. Pakankamai mažai, bet pakankamai. Prisipažinsiu, paskutinės dienos man buvo panašios į lėkimą linksmaisiais kalneliais anestetikų poveikyje. Tokios būklės aš atėjau ir į „Pono Zomerio istorija“ spektaklį. Apdujęs ir nesiorientuojantis. Žinojau, kad man tiesiog to reikia. Siužetas mane pribloškė – gyveno ponas, pavarde Zomeris. Gyveno ir numirė. Viskas, kas liko pasakotojo atmintyje: vienas pono Zomerio sakinys, vienas pono Zomerio atsidūsėjimas, vienas brendančio į ežerą pono Zomerio vaizdas. Daugiau nieko! Trys pastabaus paauglio užfiksuotos smulkmenos, pakeitusios jo asmenybę. Kaip?! Tai neturi jokios prasmės, pagalvojau, akimirkai sustojęs teatro fojė po spektaklio. Tai kodėl aš vis d