Novelė Nr. 3 - Delfinas



Mano lovoje gulėjo delfinas. Ne koks nors ten žaislas ar haliucinacija, o gyvas. Slidus. Glotnus kaip šlapias batonas. Metalizuotos spalvos odos ir dailiomis, karvę primenančiomis akutėmis.
Delfinai, regis, visada šypsosi. Bet šis šypsojosi tikrai labai, labai šiurpiai nuoširdžiai.
- Labas Vakaras! – ištarė sodriu bosu ir mirktelėjo.
Delfinus girdėjau leidžiant tą specifinį jiems klykavimą, nesitikėjau Bill Withers balso tembro.

Į kambarį įėjau tiesiai iš dušo. Apie juosmenį buvau užsirišęs rankšluostį, kuris pradėjo smukti kai puoliau atgal. Bet rankenos nebuvo!

- Ar šito ieškai? – delfinas suko durų rankeną kaip pistoletą ant trikampio peleko - Nebijok.  Numačiau, kad manęs išsigąsi. Mums reikia kai ką aptarti.

Delfinas gašliai apsivertė apie savo ašį ir dabar į mane atsisuko savo snukučiu, kuris, anksčiau gal ir atrodęs mielas, išsišiepė plėšriais dantukais. Sucypiau kaip mergaitė ir ėmiau ropštis ant rūbų komodos.

- Apie ką norit pakalbėti? Aš nieko nesuprantu! Kas čia per nesąmonė! – vis aukštėjančiu sopranu bėriau klausimus.

- Gyvename tik vieną kartą. Nešvaistykime laiko. – jo balsas sklido lyg iš statinaitės. Atmosfera kaito. – ar pamenate visus kartus kai žvelgėte į jūrą ir tikėjotės ten sutikti savo meilę. Aš žiūrėdavau į krantą ir tikėjausi sutikti savąją.  Ir dabar mes čia – tavo miegamajame. Karosiuk.

Dievu prisiekiu tikrai nieko nesupratau. Įsikandau į mažylį pirštą. Tai buvo skausminga. Tikrai nemiegu! Gal haliucinacijos? Nuo ko? Aš net nerūkau. Gal duše maudžiausi, paslydau ir... va. Ne... Viskas buvo pernelyg realistiška. Gal smegenų auglys – man šizofrenija. Bet nejau haliucinacijos būna tokios realistiškos? Galėjau prisiekti Dievu – užuodžiau salsvą žuvies kvapą.

- Ką jūs ruošiatės daryti? Ko iš manęs norite?
- O ko nori TU… Galime nuveikti ką nors įdomaus arba švaistyti brangias akimirkas užduodami vienas kitam beprasmius klausimus. Tu su manim koketuoji, šelmi tu.

Mažylį vis dar laikiau įsikišęs burnon. Tikriausiai įsiaudrinusiam delfinui atrodžiau kaip vyriška Merlin Monro versija.

Ir čia įvyko kai kas netikėto. Delfinas pasisuko ir atsistojo ant galinių pelekų. Buvau girdėjęs, kad delfinai evoliucionavo iš žeme vaikščiojančių žinduolių ir pelekais virto jų galūnės, tačiau uodega neatrodė pakankamai tvirta, kad atlaikytų tokį svorį. Tas gyvis svėrė mažiausiai du šimtus kilogramų. Nuo svorio, regis, girdėjau kaip traška parketas. Garsas buvo lyg kas pjūklu pjaustytų automobilio padangą. Delfinas permesdamas svorį judėjo link manęs TIPTOP žingsneliais,  o aš pajutau kaip per šlaunį nubėgo – apsišlapinau. „Mane tuoj išprievartaus mano paties miegamajame. Delfinas.“

Susmukau:
- Prašau prašau nieko nedarykite. Paleiskite mane. Aš niekam nepasakosiu.
- Nepasakosi? – nustebo – Bet juk tai taip gražu. Susitinka dvi viena kitą mylinčios būtybės. Ar tu pameni kaip buvom susitikę?
- Ne nepamenu. Jūs mane su kažkuo maišote. – ir tai buvo tiesa. Delfinus mačiau tik Juodojoje jūroje. Kelte. Būrelis afalinų žaidė kelto pirmagalyje. Iš toli jos atrodė mažos, linksmos ir nerūpestingos. Tada fotografuojant į vandenį įkrito piniginė. Gal taip mane susirado? Tikriausiai!

- Kaip apmaudu...

Man toptelėjo, kad mūsų susitikimas tikriausiai turėjo būti visai kitoks. Romantiškas. Tikriausiai delfinas buvo prisigalvojęs kaip aš susijaudinęs puolu į glėbį tarp pelekų. Kaip mes dūsaujame, negalėdami patikėti lengva ir laiminga akimirka. Galų gale jam reikėjo kažkaip išlipti į sausumą, išmokti žmonių kalbos, prisitaikyti kvėpuoti! Delfinas buvo pasisukęs šonu, kad galėtų geriau matyti. Jo žvilgsnyje sustingo nuostaba ir nusivylimas. Juodame vyzdyje kaip gaubtame lešyje atsispindėjo mano, įsispraudusio tarp sienos ir komodos atvaizdas.

- Kaip apmaudu, kad tai nutiko tik man... - Sududeno padelsęs. Įstatė vonios rankeną, atvėrė duris ir sustojo tarpduryje:
- Ir, beje, aš esu DELFINĖ. Sudie!

„Delfinė?!” galvoje skambėjo užsidarius durims.

Sėdėjau ant žemės netekęs žado beveik valandą, kol išdrįsau pasukti rankeną ir žvilgtelti į vonios vidų.

Už vonios durų ramiai ir didingai tyvuliavo vandenynas.

Komentarai

Anonimiškas sakė…
Braidai sau ramiai visokiausių banalių BLOGŲ jūrose, ir tįst po kojom nusidriekia žaliai dilginantys medūzos plaukai... Trečia, pirma ar aštuoniolikta, šita novelė dailiai stogelį nurauna -tiesa, trumpam, bet tiek ir tereikia, kad bandydamas praverti savo vonios duris akimirką padelstum.
Toks momentas, kai skaitydamas R. Brėdberio "Marso kronikas" imi ir patiki, kad tai vyksta iš tikrųjų, kai neįmanoma tampa įmanoma, kai vieninteliai durų rankena ir rankšluostis terpiasi tarp realybės esamos ir geidžiamos, tas momentas ir yra šūvis į skaitytojo smilkinį.
Tokį dalyką perskaičius norisi ir keiktis, ir nuotykių ieškot.
Respect, Jonai.