Novelė Nr. 6 - Grabo paslydimai
Pro mane prašvilpė juoda dėžė. Tik spėjau pamatyti, kad tai buvo karstas vežime, o gal į karstą panašus objektas su ratais ir nikeliuotomis nešikų rankenomis. Su savo būsimąja nuotaka atvažiavom aplankyti jos tėvų Žemaitijoje ir kopėm į būdingą tam reljefui kalvą. Mano uošvių kaimas buvo įsikūręs aukštai. Kopėme viršun, o žemyn, paskui karstą, žolėtu kalno šlaitu beveik bėgo, beveik ridenosi juodai apsitaisiusi gedėtojų minia. Vyrai per trumpomis kantuotomis kelnėmis, moterys, dienines užuolaidėles primenančiomis skarelėmis, ir gale - sadistiškai užsagstytais marškiniais kaimo vaikėzų būrys: „Gaudyk“, „Apeik iš šono“, „A jau negali“... „aLi Li i “ aidėjo nuo gretimų kalvų. Man regis tame karste net girdėjau kažką rėkiant žmogaus balsu! Triukšmas ir klykavimai dingo apačioje. Stovėjau suakmenėjęs. Žvelgiau pakalnėn, tilstančio erzelio link. Sužadėtinė dar prieš kelionę man pasakė: „Čia bus mūsų santykių išbandymas“. Dabar, matydama suapvalėjusias mano akis, ramiai porin