John Little White

Po truputį grįžtu prie skaitymo. Tiesiog, kad mažiau praleisčiau laiko telefone, prie kompo, prie TV. Pirmąjį įveikiau „Juodasis Obeliskas“ Ericho Marija Remarko. Buvo sudėtinga. Knyga skalsi. Rutininius tarpukario Vokietijos buities vaizdelius keičia karo nesugadinto jaunuolio pafilosofavimai. 330 psl smulkiu šriftu. Senokai tiek teksto skaičiau. Užtrukau mėnesį, bet taip didžiuojuos savim. Įdomus Remarko sprendimas keliuose paskutiniuose puslapiuose išvardinti vėlesnius personažų likimus. Labai ryškiai pasimato karo niokojanti galia. Tų kelių puslapių užteko. Visą knygą mąsčiau – kodėl obeliskas? Kas čia per mįslė? ir tik perskaitęs iki galo supratau, kad obeliskas tai kaip tauta – ant jos myža, kiti garbina, treti perparduoda, ketvirti – stato ant prostitutės kapo... bet ašis lieka. Manau kad šią knygą turėtų perskaityti visi politikai, kurie šaukia, kad Lietuva emigruoja. Lietuva yra ten, kur buvusi. Jos ašis tvirta kaip granitas. Labai įdomios meilės linijos.  Ypač Izab

Pro mane prašvilpė juoda dėžė. Tik spėjau pamatyti, kad tai buvo karstas vežime, o gal į karstą panašus objektas  su ratais ir nikeliuotomis nešikų rankenomis. Su savo būsimąja nuotaka atvažiavom aplankyti jos tėvų Žemaitijoje ir kopėm į būdingą tam reljefui kalvą. Mano uošvių kaimas buvo įsikūręs aukštai. Kopėme viršun, o žemyn, paskui karstą, žolėtu kalno šlaitu beveik bėgo, beveik ridenosi juodai apsitaisiusi gedėtojų minia. Vyrai per trumpomis kantuotomis kelnėmis, moterys, dienines užuolaidėles primenančiomis skarelėmis, ir gale - sadistiškai užsagstytais marškiniais kaimo vaikėzų būrys: „Gaudyk“, „Apeik iš šono“, „A jau negali“... „aLi Li i “ aidėjo nuo gretimų kalvų. Man regis tame karste net girdėjau kažką rėkiant žmogaus balsu! Triukšmas ir klykavimai dingo apačioje. Stovėjau suakmenėjęs. Žvelgiau pakalnėn, tilstančio erzelio link. Sužadėtinė dar prieš kelionę man pasakė: „Čia bus mūsų santykių išbandymas“. Dabar, matydama suapvalėjusias mano akis, ramiai porin

Mano lovoje gulėjo delfinas. Ne koks nors ten žaislas ar haliucinacija, o gyvas. Slidus. Glotnus kaip šlapias batonas. Metalizuotos spalvos odos ir dailiomis, karvę primenančiomis akutėmis. Delfinai, regis, visada šypsosi. Bet šis šypsojosi tikrai labai, labai šiurpiai nuoširdžiai. - Labas Vakaras! – ištarė sodriu bosu ir mirktelėjo. Delfinus girdėjau leidžiant tą specifinį jiems klykavimą, nesitikėjau Bill Withers balso tembro. Į kambarį įėjau tiesiai iš dušo. Apie juosmenį buvau užsirišęs rankšluostį, kuris pradėjo smukti kai puoliau atgal. Bet rankenos nebuvo! - Ar šito ieškai? – delfinas suko durų rankeną kaip pistoletą ant trikampio peleko - Nebijok.  Numačiau, kad manęs išsigąsi. Mums reikia kai ką aptarti. Delfinas gašliai apsivertė apie savo ašį ir dabar į mane atsisuko savo snukučiu, kuris, anksčiau gal ir atrodęs mielas, išsišiepė plėšriais dantukais. Sucypiau kaip mergaitė ir ėmiau ropštis ant rūbų komodos. - Apie ką norit pakalbėti? Aš nieko nesuprantu! Kas č

Miegu neramiai. Neišsimiegu. Mane kas naktį aplanko dama. Reguliariai. Tarp 2‘os ir 4‘os. Ji švelniai praveria duris. Ir čia aš jau suprantu, kad kambaryje esu ne vienas – šakės! Suvokiu, bet... pagalvė mane laiko prisisiurbusi. Yra tokia būsena, kai vien nuo minties pakelti galvą supykina. Damai tai nė motais. Ji sėdasi ant stalo ir lėtai lėtai, su pasimėgavimu pasimėgavimu ima plėšti plėšti popieriaus lapą. 5 sekundes trunkantis dryyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyykst.... tada pauzė ir vėl: dryyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyykst.... Man galvoje šmėstelį (kiekvieną naktį) "Ar ten neguli kokie svarbūs dokumentai?" Ne neguli. Tada nuo stalo girdžiu krentant sąvaržėlę. Sąvaržėlė krenta ant medinio parketo. Tada antra. Ši spyruokliuodama nurieda per kambarį. Tada krenta trečia ... - Gerai ! – murmu ir svirduliuodamas keli

Yra keletas įpročių, kurių negaliu ir nenoriu atsikratyti. Vienas jų – nenumaldomas noras prisidegti cigaretę nuo ugnies. Rūkyti – nesveika. Norus pildyti – sveika. Tai neturi jokios prasmės, pagalvojau, tupėdamas prieš įkuriamo židinio groteles ir traukdamas trečdalį savo mėtinės cigaretės. Pakankamai mažai, bet pakankamai. Prisipažinsiu, paskutinės dienos man buvo panašios į lėkimą linksmaisiais kalneliais anestetikų poveikyje. Tokios būklės aš atėjau ir į „Pono Zomerio istorija“ spektaklį. Apdujęs ir nesiorientuojantis. Žinojau, kad man tiesiog to reikia. Siužetas mane pribloškė – gyveno ponas, pavarde Zomeris. Gyveno ir numirė. Viskas, kas liko pasakotojo atmintyje: vienas pono Zomerio sakinys, vienas pono Zomerio atsidūsėjimas, vienas brendančio į ežerą pono Zomerio vaizdas. Daugiau nieko! Trys pastabaus paauglio užfiksuotos smulkmenos, pakeitusios jo asmenybę. Kaip?! Tai neturi jokios prasmės, pagalvojau, akimirkai sustojęs teatro fojė po spektaklio. Tai kodėl aš vis d

Visi renginio programos dalyviai su projekto vadove Birute Sruogiene (pirma iš kairės) bei poeto Stasio Jonausko našle Stase (antra iš dešinės). — with Birute Straksyte, Sergej Isajev, Edmundas Untulis, Sandra Vensko, Linda Zulmane, Nijole Kepeniene, Dainius Sobeckis, Justinas Kubilius Vakar grojau S. Jonauskui paminėti skirtame renginyje. Tarptautiniai skaitymai. Tarptautiniai, nes atvažiavo keli poetai iš Liepojos. Galiu pasakyti, nesvarbu, kokios šalies poetai, savo kūrybą skaito vienodai monotoniškai. Toks pašėlęs režisierius, teatralas E.Untulis vertėjavo į... žemaičių kalbą. Žemaitiškai aš suprantu beveik taip blogai, kaip latviškai. Man atrodo, kad visi žemaičiai, kalbėdami net rimtai, skaldo bajerius. Taigi nelabai supratau ar poezija buvo satyriška ar tiesiog vertimas žemaitiškas. Visada stebino Stasys, poetas – kaip jis, gyvendamas tame Latvijos pasienyje sugebėjo kurti tokią sklandžią ir nuoseklią poeziją. Bendrine kalba! Buvo daug kalbėjimo. Ilgas renginys vėsi

  Vilija ir Ramūnas dingo. Nebedarom repeticijų, nebesusitinkam. Ir tik BAC! Pilies teatro premjera!  Visai neseniai prisiminiau senus savo pasvarstymus (vėliau paaiškėjo, kad senesnius nei pats maniau), kas bendra tarp visų žmonių. Tarp visų mąstančių būtybių. Ogi  laimės  siekimas !  Prad ėjęs žiūrėti spektaklį čiut neapsivožiau – maniau vaidenasi. Spektaklis būtent apie tai ! Trys  istorijos: našlės ir neūžaugos, apsauginio ir varlės, princesės ir matematiko. Trys teismo procesai ir vienas išteisinamasis nuosprendis. Nesvarbu, kokios keistos aplinkybės, nesvarbu, kaip iškrenta korta, laimės siekis toks stiprus, kad žmogus esi pasiruošęs paaukoti savo gyvybę, namus, sveiką protą dėl gurkšnio iš laimės indo. Istorija nr. 1 . Laimė yra iškovojama. Laimė yra paprasta Neužauga suranda savo meilę, savo svajonių moterį. Jam numirus, moteris supranta, kad laimę jai teikia vienas paprastas veiksmas. Kalbėtis su mirusiu mylimuoju.  Istorija nr. 2 . Laimė yra atkaklu

Kai rūkai atsilošęs ir savim patenkintas lyg po sekso Kai pagaliau patenkintas ilgai nepatenkintas Kai prisipažįsti sau kad esi alkoholikas ir automobilį vairuoji pasibaisėtinai Kai MOTINOS slepia vaikus nuo atšiauraus tavo žvilgsnio, Kai lezbietės atsibunda vidury nakties išpiltos šalto prakaito apie tave Kai biblinis tvanas suvaldytas vien tavo rankos mostu Kai tvanas prasideda tau pasiruošus nusičiurkšti Kai Einšteinas rūko kamputyje su teorija apie masę ir laiką Kai praktiškai įkopei į MOMBLANO viršukalnę Kai mintyse išardei dalimis ir vėl mintimis surinkai EIFELIO bokštą Kai TIMES and FORBES and žurnalas VEIDAS vedamuosiuose gėrisi tavo racionalumu Kai... "Na svajokli, tu dar pasvajok. Aš prieisiu vėliau." - sako man santechnikos prekių pardavėja ir palinksta prie kito "pakibusio" vario kraniukų šalies užkariautojo.

Va tau ir kakamaka  ...

Komedija, kurią rekomenduoju pasižiūrėti visiems kurie: a) galvoja, kad aplink vien "sėkmingi" žmonės b) kad patogi, nusistovėjusi tvarka tęsis amžinai c) turi problemų su paaugliais d) pasiilgo geros, ne apie antrą galą, komedijos Pati ryškiausia ir žiūrovo dėmesį prikaustanti alegorija - Juggalos. Keistuolių armija, susirenkanti tūkstančiais į koncertus. Iš šono mėgėjiškai ir klaikiai veidus klaunais nusigrimavusių minia atrodo siaubingai, gąsdinančiai, tačiau... pabuvus tarpe jų, supranti, kad visi tie žmonės tokie kaip ir tu - savęs nerandantys ant svetimų bėgių per gyvenimą bėgantys traukiniai. Ir renkasi jie ne dėl vienijančio įvaizdžio, o dėl galimybės nusimesti primestas kaukes. Juggalos - tai šeima, nes argi šeima ir nėra tai, kur mes kartais net privalom suprasti šalia esantį, kitame atpažinti save patį ir atleisti visas keistenybes. Kitas šeimos narys dažnai būna tartum kodas. Tėvai pamato save vaikuose, tetos - dukterėčiose ir t.t. Be šio ryšio mes vi

Ateik Tau nieko nedarysiu Po tiltu. Dvyliktą nakties. Žibėjo iltys ir randai ir akys. Raudonai. Šitoj Akimirkoj stilingoj Žalsvam pelėsiniam neone Buvau ne svečias, o vagis. Dantų, karolių ir meduolių. Negundyk! Sekundė, kai sustingom Prieš įpinant save kitu, Lėtai ant žemės krito viens. Kai nusileis - neliks dviejų. Mėnuliai Rikiuojasi po oda Kalbų ir pėdsakų sinchronais. Dabar aš svečias, ne vagis ------------------------------------------------------- Man, rodos, Stokholmo* sindromas! * Stokholmo sindromas  –  psichologinis  reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus (pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą, meilę ir pan.) jų pagrobėjams, nepaisydami to, kad pagrobimo metu yra pavojus jų gyvybei ar sveikatai.

Mano vaikiškas albumas, ko gero, buvo vienas rimtesnių asmeninių projektų. Sutalpinęs dalį populiaresnių gabalų, pasidariau gerą backupą - jei nebūčiau įsirašęs, tos dainos būtų nuėjusios užmarštin kartu su prisiminimais apie mane. Ne viskas man ten patinka :D Norėčiau, kad daug kas skambėtų kitaip. Mano, kaip muzikanto, galimybės ir skubėjimas padarė savo. Praėjus keliems mėnesiams po albumo išleidimo atsitraukiu ir pažvelgiu iš šono. Kelios pastabos: Kartu grojantys muzikantai įrašuose yra didžiulė prabanga. Net mokant pinigus, net samdant profesionalus, rezultatas nebus toks, kokio tikiesi. Nebent mėgsti spontaniškas aranžuotes. O dar blogiau, kai net susitarus į įrašus ateina nepasiruošę ir net nepaklausę, arba po mėnesio atsiunčia per kelias minutes įrašytą akomponimento ar improvyzo pavyzdį. Planavimas. Ypač kuriant sudėtingesnes aranžuotes verta labai detaliai apsirašyti dainas, kalendoriuje susirašyti kokie muzikantai , kada studijoj, pasirašyti excelį su akordais, past

Pagaliau baigėsi. Festivalis. Aš puikiai prisimenu pradžią. Kiekvienus metus Daugoduose. Prisimenu koks jausmas apėmė, kai pamačiau Rosvaldo sodybą ir kiekvieną "VAU, o galima ir šitaip!!!" Prisimenu kaip užsibrėžiau tikslą per 5 metus festivalį "išsukti" arba viską mesti velniop. Penkti metai praėjo. Pradedu skaičiuoti viščiukus. Kalbant apie 2019 metus. Man buvo tartum 2 atskiri festivaliai. Tas, kurį rodėm ir matė žiūrovai ir tas, kurį mačiau aš. Ko gero pirmi metai, kai festivalyje darbas ėmė viršų prieš malonumą būti jame. Be atlygio, bet metodiškai, disciplinuotai, atkakliai ir inirtingai. Kai apie naujuosius metus sušaukiau organizatorių susirinkimą chebra manęs klausinėjo - ne per anksti? Turėjau aiškinti akivaizdžią, bet prieš 8 mėn. suprantamą tiesą - festivalio yra 3 dienos, jei tinkamai nepasiruošim visi metai bus prarasti. Visi 12 mėn. Man gaila net vienos dienos. Sunkiausia buvo matyti pravėsusį entuziazmą iš senųjų organizatorių pusės. Ne visų žin

Šiandien interviu iš manęs ėmė Sondra. Ir paklausė, kodėl DP festivalio žvėris - lapė. Ir aš pasakiau, ką visada norėjau balsu ištarti. Jei matai lapę, tikriausiai esi toli. Gal net pasiklydęs. O gal jau ieško tavęs. O gal pats savęs ieškojai. Ėjai palei pelkes ir nuklydai. Jei matai lapę - tikriausiai esi teisingame kelyje apie kurio pabaigą net nenutuoki. Todėl lapė.

V – tai victory Y – ypatingas R – Romantiškas A – Atsakingas S ... Subinėn viską. Aštunkių aštunakes. Susukuktas ir privalomas ir netikras kaip... plokščios žemės teorija, kaip baterija su dviem pliusais, kaip magnetas su šiaure ir... niekuom. Kaip smegenys be vieno pusrutulio.  Nors gamtoje tai įprasta: Iešmutis yra primityvus chordinis gyvūnas, priskiriamas galvachordžių potipiui. Jis gyvena sekliose jūrų vietose, įsikasęs į smėlį. Maitinasi filtruodami maisto daleles iš vandens Iešmučio smegenys yra nervo siūlelis chordoje. Tai yra Iešmučio smegenų pusrutulis. Žmogus su chorda vietoj stuburo irgi yra tik iešmutis. Filtruoja ir dauginasi, dauginasi ir filtruoja. -        Norime jus nupirkti, ar pakankamai jusyse iešmučio -        Nesu aš joks iešmutis -        Gaila netinkate, Ieškojome iešmučio Garbė chordiniam per amžius. Dangaus ir žemės sutvėrėjui. Ir vienatiniam jo sūnui iešmučiui išfiltrauskiui, kiui kiui kiui JŪS  paskutinėje eilėje kikenate i