Juodasis Obeliskas - E.M. Remarkas

Po truputį grįžtu prie skaitymo. Tiesiog, kad mažiau praleisčiau laiko telefone, prie kompo, prie TV.

Pirmąjį įveikiau „Juodasis Obeliskas“ Ericho Marija Remarko.
Buvo sudėtinga. Knyga skalsi. Rutininius tarpukario Vokietijos buities vaizdelius keičia karo nesugadinto jaunuolio pafilosofavimai. 330 psl smulkiu šriftu. Senokai tiek teksto skaičiau. Užtrukau mėnesį, bet taip didžiuojuos savim.

Įdomus Remarko sprendimas keliuose paskutiniuose puslapiuose išvardinti vėlesnius personažų likimus. Labai ryškiai pasimato karo niokojanti galia. Tų kelių puslapių užteko.

Visą knygą mąsčiau – kodėl obeliskas? Kas čia per mįslė? ir tik perskaitęs iki galo supratau, kad obeliskas tai kaip tauta – ant jos myža, kiti garbina, treti perparduoda, ketvirti – stato ant prostitutės kapo... bet ašis lieka. Manau kad šią knygą turėtų perskaityti visi politikai, kurie šaukia, kad Lietuva emigruoja. Lietuva yra ten, kur buvusi. Jos ašis tvirta kaip granitas.

Labai įdomios meilės linijos.  Ypač Izabelės ir Liudviko. Beprotės ir svajotojo. Kas žino ar meilė nėra beprotystė? Man asmeniškai buvo labai graudu miela, kad atskiriami žmogaus ir meilės objektai. Nes tik įsimylėjęs supras, kad juos galima atskirti. O nemylintis – argumentuos psichologijos straipsniais, teorijomis ir patarimais.

Čia tik priminimas sau, kad turėčiau drąsos atsiversti šią knygą ateityje...