John Little White

Kažkokiu stebuklingu būdu dpoezijos ošo talismanu tapo meška. Na, jei atvirai, aš ją "pasiskolinau". Bet tokiam nekomerciniam reikalui licenzija turėtų praeit :)  Meška truputi vaikiška, beeeeet... ji su gitara! ir šypsosi!  Beje treniruodamasis su Mac'u atradau keletą fantastiškų programų vektoriams ir visokiems video kurti.  

Vokalas, energetika... ir man žiauriai patinka kaip jis švilpauja :)

Pamaniau, kad kaip muzikantas nesu sukūręs jokio išliekamosios vertės turinčio kūrinio ar surengęs renginio. Per visus tuos >  20 metų scenoje grojau tą patį bardišką repertuarą tik kitais pavadinimais ir kituose projektuose. Vis po kitom vėliavom su kitais arba kitiems. Kaip bebūtų nekeista - man nuo šio suvokimo palengvėjo. Groju, kuriu, nes kitaip negaliu. Būtent! Negaliu kitaip. Tai... jei niekam netrukdau gal ir gerai  - pats sau asmeninis psichologas. Šiaip aplink mane daugybė chebros , kurie mano, kad sukūrė kažką, verta dėmesio. Didingo. Unikalaus. Bet tas unikalumas tiek pat svarbus, kiek kėdėje išsėdėtas įspaudas. Banali reziume Svarbi tik ta akimirka, kurioje esu. Su tais, kurie leidžia būti savimi. Svarbi tik tų žmonių projekcija į mane. Tik tiek

Sunku į savo nuosmukį pažiūrėt iš šono eksperto žvilgsniu. Sunku atsikelt iš lovos. Sunku pradėti judėti. Sunku susilaikyti nepradėjus inkšti. Sunku nustoti kritikuoti. Tiesiog. Sunku. Nutraukiau stygas per festivalį. Penktadienį groju, o dar nepasikeičiau. Tempas drastiškai nukrito. Sėdžiu ir galvoju - kaip pamiršti buvusius tikslus. Man reikia į pelkę

Intro su patosu Užpernai pasakiau žiauriai, bet pranašiškai – dpoezija mirė. „Kaip mirė?“ „Kas mirė?“ „Ko taip žiauriai?“ klausė ir piktinosi. „LAIKAS KEISTIS“ štai ką reiškė mano žodžiai - greitas pleistro nuplėšimas. Laikas pamiršti, kad mes vis dar bijome būti kitokie. Pamiršti įsivaizduojamo žanro „dainuojamosios poezijos“ ribas, pamiršti draugų-draugams atranką. Reikia įsileisti naujų žmonių, veiklų, potyrių. Laukimas - Pusė metų Apytiksliai tiek laiko atėmė surinkti komandą, suformuoti užduotis, sukviesti žmones. Surinkti būtinas lėšas. Sudėlioti vizijas, programas... Komanda – Sudėtingas procesas Tam, kad visiškai nenuvažiuotų stogas, nusprendžiau viską daryti struktūriškai. Žingsnis po žingsnio: Administracinė dalis Dizainas Muzikinė dalis Savanorių dalis Poezijos ir Slemo dalis Žiniasklaida ir sklaida Projektinė dalis Skraidyklės ir parasparniai Šeimų popietės dalis Renginio vedimas ir komunikacija Daug kas keitėsi, organizatoriai iš vienos komandos dal

Manęs vis paklausia ir aš sustingstu nuo to klausimo. Realiai pasimetu. Tikriausiai atrodau labai pažeidžiamas. Na... poetas... bardas... MENININKAS kitaip tariant. Nesąmonė! Man - gerai. Ir gerai, ne dėl to, kad kažką sukūriau, gavau naudos, kažką atradau... Mano laimė : Aš niekam neskolingas. Tą ką pradedu - pabaigiu. Moku pasakyti - ne. Atsiriboju nuo žmonių, kurie negerbia mano vertybių. Padedu žmonėms. Jaučiu begalinį pasitenkinimą dalintis. Turiu įvairių tikslų. Tai man padeda dėliotis planus, laiką, prioritetus. Neriu stačia galva į veiklą.  Beveik neberūkau ir nebegeriu. Turiu nuolatinį darbą, kuris man patinka yra įdomus ir SVARBIAUSIA - jokio ryšio su kultūra. Turiu namus, šeimą ir kasdieninių džiaugsmų

+ Po metų pertraukos susitvarkiau nesidarinėjančius automobilio langus Kanalas nusėdo ir galima jį išvalyti Parėmiau kelis ligotus ir sunkiai besiverčiančius. Nedaug bet visgi. Pagavau kurmį, kuris išdrąskė mano veją Nusipirkau kelias mėgstamas žalvarines sąsagas Gavau kelis savaitgalius be renginių poilsio Susitikau su Rima ir Borisu po 20 metų. Jie pažinojo mane ištakose ir kažką įžvelgė Balsu, aiškiai ir be užuolankų pripažinau - nesu malonus žmogus Pasigydžiau ausies uždegimą Užsinorėjau piešti Užsinorėjau pabūti vienas Už savaitės man atostogos - Noriu politikuoti. Noriu kaltinti, piktintis Manau, kad nepasirūpinau malkomis tinkamai Dpoezija nesusitvarkė buhalterijos. Blogai Neturiu jėgų tvarkytis. Įsirausiu į šiukšlyną kaip žiurkėnas. Pofik Aš vis dar sprendžiu kitų žmonių problemas už juos. Blogai! Kartais apninka panika Manau, kad tampu įkyrus ir nuobodus Negaliu rasti laiko kirpyklai

Einam maudytis - Palaikyk mano konkorėžius kol sisiosiu.

Einant maudytis - Žiūrėk kokia motorinė valtis! Nori tau tokią nupirksiu?!!! - Hmm?! - Nori tau tokią padovanosiu?! Bet... turi man kai ką pažadėti!... - Gerai. Noriu. Pažadėsiu. - Noriu, kad manęs daugiau nenervuotum. - Gerai. Pažadu! Pauzė... - Jau tu mane nervuoji!

Sunkiausia - išjudinti traukinį. Rodos gali numirti. O paskui - užsidega šviesos ir pakvimpa anglimi. Atnešama kava ir užkandžiai. “Senatvė, senatvė, senatvė...” kartoju išlindęs iš palapinės skaudančiais kaulais. Šokinėju kartodamas.  Pasidaro juokinga iš savęs ir kraujas vėl ima cirkuliuoti. Visi iešmininkai savo vietose. Galinė stotis greit.

man šakės tau šakės jiems šakės . . . mums šakės

Pastaruoju metu vis tenka susidurti su graso operatoriais. Dauguma jų – profesionalai ir lenkiu galvą prieš jų įdirbį. Tačiau jų požiūris dažnai mane verčia galvoti, kad patirtis ir techninės galimybės nėra svarbiausia, ko reikia. Čia tik kelios pastabos:

Niekada nesijaučiau toks nereikalingas kaip organizuodamas festivalį. Vieną vertus bendraujų, susirašinėjam daug... tačiau pirma - jaučiu -  manęs vengia, nes "vėl kažko reikia", antra - nebeturiu ką pasakyti, išskyrus reikalus. Reikia nustoti refrešinti... Ir tos mintys apie visišką beprasmybę man neišlenda iš galvos. Tikriausiai dabar tas atvejis, kai žmogui prireikia psichologo. Nėra žmogaus, kuris pasakytų - pailsėk. Susitvarkysim. Blogai. Šviesos! Žvakių gesintojai! Šalin! Guodėjai!

Savaitę iki gimtadienio pasiėmiau atostogų. Viską užsiblokavau. Feisbookus. Veiklas. Nusprendžiau susitvarkyti galvą. Ir beveik pavyko. Savaitė pasitaikė kaip reta saulėta ir šilta. beveik visą laiką prakiurksojau lauke. Taigi rezultatai: Susivirinau karutį Išardžiau seną gėlių vazoną-vežimėlį Išskobiau trešnę ir padariau naują gėlių vazoną-ožį Išgrėbiau veją, patrešiau ją ir užsodinau naujų sėklų Nusipirkau plytelių pabaigti šaligatviui Su Lina pasisodinom gėles kokį 12 kartų gaminausi maistą ant laužo išgėriau kokį 20 puodelių kavos sunešiojau vienas pirštines prileidau 20 litrų sulos Susitvarkiau katilinę Padariau ir sumontavau lango rėmą rūsiui Išretinau serbentų krūmą Išvaliau upelį ir pakrantes Pasikeičiau padangas, susitvarkiau barškantį duslintuvą Atgrojau koncertą Kelmėje su Edita, Vilija ir Ramūnu pasidariau fotosesiją su JieDu Atšvenčiau 41 gimtadienį  Išgėriau 1 brendžio taurę

Šiandien Dalyvavau sleme. Su šiais trim "šedevrais" laimėjau.  Renta daro žiauriai gerą darbą. Postapokaliptinis Aš esu paskutinis žemėj likęs poetas, SLEMERIS ir komisijos narys Paskutinis automechanikas ir paskutinis mokslų daktaras Paskutinis politikas ir elgeta kaip skuduras Neliko gyvų, todėl esu paskutinis tėvas ir paskutinis sūnus Paskutinis pranašas ir paskutinis fanatikas Esu Jauniausias planetos gyventojas Esu geidžiamiausias planetos gyventojas Esu misteris Visata Esu Gineso rekordininkas kiekviename žingsnyje Alkoholikas ir sveikos gyvensenos guru Esu Europos , Azijos, Afrikos prezidentas laimėjęs rinkimus 100 proc persvara Esu geriausias reperis juodaodis Esu rasistas nekenčiantis negrų Tu joks ne juodaodis sakau veidrodžiui Esu veidrodis, štatyvas, vazonas, šalikas, vaivorykštė , rinkštibuntikrunštas -           Tik aš vienas sprendžiu ką reiškia žodžiai ir garsai Aš esu paskutinis žmogus žemėje Savižudybė reikštų ge

Koncertai įgauna pagreitį. Vasarį turėjau 4. Jaučiuos pavargęs. Beveik pervargęs. Gal labiau dėl paskutiniojo. Suokalbiouokalbio. Tiesiog labai daug repetuota, stengtasi, dėta vilčių, laukta, kviesta... Kol kas mano smegenys nepriima pasekmių. Jos sako: "Jonai, tu pavargęs, išsekęs. Ir kokio velnio reikėjo tau tiek lakti RedLabelio?!". Dabar klausau įrašų, žiūriu fotografijas. EIKIT ŠIKT SMEGENYS - buvo gražu. Toli gražu netobula, bet nuoširdžiai ir naiviai gražu. Jaučiu kad atgaivinom kažkokią lentynose nugulusią kūrybos formą. Pamirštą būtent dėl to savo naivumo. Negaliu įvardinti kas tai. iš kitos pusės klausau įrašų ir sau kaip muzikantui turiu priekaištų - vėl grįžtu prie to solinio bardavimo nuo kurio pastaruoju metu bėgau. Ir tas skambesys mane erzina. Norisi platesnės dažnių juostos, turtingesnių aranžuočių, instrumentuočių.     Jei atsukti juostelę atgal ir prisiminti kelis ankstesnius koncertus - jie buvo gana keistoki ir visiškai skirtingi. Vien jau savo

Šiuolaikinio pasaulio prakeiksmas - įvardijamasis maskavimas. Tarkim Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika - taip save įvardijo kažkuris Kimjondžukas. 4 žodžiai ir tik "Korėja" vienintelis objektyvus įvardijimas. Arba konkursas "Mis Visata" arba Socialistinis Liaudies frontas arba litras pieno arba laisvas ir nepriklausomas kanalas... Prieš imant apie kažką spręsti reikia išsiaiškinti maskavimo žaidimo taisykles. O tai užknisa juodai!

Kai Meluoja Ignoruoja Prieštarauja Pavydi Apkalba Vengia Ką darau ne taip, kad manęs bijo?

Kartais jaučiuosi kaip asmeninis savo psichologas. Smegenų pusrutuliai pasikalba. O gal vingiai. O gal šiaip deguonies trūksta. Užduodu klausimus į kuriuos pats sau turiu atsakyti. Ir taip suprasti problemos esmę. Tarkim įsisukant dpoezijos šaltinio organizavimo reikalams mane vis aplanko šalutinis poveikis: jaudinuosi už komandą, už galutinį rezultatą, už žmones. Žinau, kad viskas bus gerai. Kad kitaip nebus... Bet visgi... Filosofuoju: "Nusivylimas ateina iš pernelyg didelių lūkesčių"  O modeliuoti žmonių elgesį ir tikėtis iš jų tam tikro elgesio modelio yra egoistiška, turint galvoj, kad jie nieko atgal negauna, tik tą džiaugsmą viskam pasibaigus, o gal džiaugsmą tikintis grandiozinio rezultato. Kažko trūksta.  Ir tas nusivylimas - savimi, kad nesugebu įžvelgti, pamatyti, kodėl žmonės šį festivalį mato tik kaip renginį.  Iš tikro turiu tikslą: Dpoeziją kaip būseną, džiaugsmą dalinantis, kuriant, ieškant, atrandant, būnant atviru. Visa tai abstraktu. Neapč

2 teorijos. Gal net du tiesiog įmanomi variantai. 1) VISKAS yra atsitiktinumas. Stiklinė smėlio smilčių. Išpilta ir išsibarsčiusių padrikai įvykių bei aplinkybių netvarka - dabartis. Šioje teorijoje yra tik praeitis ir dabartis. O ateitis priklauso tikimybių teorijai. 2)  yra vienas galutinis taškas hipotetinėje ateityje. Įvykių piramidė. Galutinis įvykis yra viršūnė. Viskas, kas vyksta, yra tarsi blokas šioje piramidėje su numatyta vieta. Likimas! Šios teorijos negalimos viena be kitos ir verčia abejoti viskuo. O labiausiai - poreikiu viską suklasifikuoti ir sudėlioti į lentynas. O gal taip veikia Dievo ugniasienė - mums leista matyti, bet neleista suvokti? Dievinu paradoksus

Mąstau apie tobulumą. Apie tobulo žmogaus paieškas. Draugą, mylimąjį, bendradarbį... nesvarbu. Visas gyvenimas prabėga tokio žmogaus ieškant. Tokio, kuris išspręstų visas problemas, kuris užpildytų visas spragas. Patogaus žmogaus. Dar jis turi būti įdomus! Tarkim -  randi tokį, tačiau po kažkiek laiko... ima lįsti visi netobulumai. Actas. Praktiškai 100 % santuokų yra netobulos, nors kažkuriuo momentu atrodė... Tobulo žmogaus negalima prisileisti. Juo reikia grožėtis! Tarkim, bet tik tarkim, kad sutinki tokį. Tobulą. Vienintelį. Neatrastą. O ką tuo metu sutinka tobulas žmogus? 

Nuo šiol Plungė man tapo visiškai kitu miestu. Tokiu, kuriame norisi sustoti, o ne pravažiuoti pakeliui pas gimines. Jei trumpai - kavinė įsirengusi knygyno patalpose. fifty fifty. Visiškai mirtinas derinys - knygų lentynų sienos ir jaukus kavinės aptarnavimas, jazz muzika. Tik įėjus mane sužavėjo scena - žalias žolės kilimėlis ir kelios skoningos spalvotos toršerų lemputės, kaip kareiviai išrikiuoti už scenos. Pamaniau - eina sau kaip gražu! Jau noriu grot. Jausmas kaip įėjus į kambarį su Kalėdų eglute. Iš praktikos žinau, kad geriausia nepatingėti ir vežiotis savo aparatūrą. Ir nors kavinė turi "bazinį" rinkinuką, su savuoju aš tiksliai žinau kaip skambu. Garsas man padeda, o ne blaško.  Prieš mane kelias dainas pagrojo Andrius. Aš manau, kad savo krašte jis galėtų būti pranašu. Tik gitaros skambesį galėtu susitvarkyti. Savo grojimo negaliu komentuoti. Man viskas buvo ore. Variau po prakaitu :) Savo vidaus ritmu. Dar mane nustebino vietos poetės (atsiprašau ne

FCB paplito mada, kuri vadinasi 7 dienos 7 BW fotografijos. Justinas man perdavė estafetę ir aš, nors ir sukandęs dantis, bandžiau atrasti laiko tinkamiems kadrams. Viena iš iššūkio sąlygų buvo jokių komentarų. Bet čia ne fcb, todėl atminčiai pasirašysiu kas tai yra:  #1 mano darbinis akvariumas. Akvariumas darbe, jei tiksliau. Čia matosi 4 iš 5 žuvelių. Man patiko kiaurai akvariumą besimatanti dėžė su apverstu užrašu THINK   #2 mano darbinis kaktusas. Man patiko jo simetrija. Tobulas pūkelių ir spyglių derinys. Šį kaktusą gavau iš bendradarbių gimtadienio proga. #3 čia mano radiatorius. Tą dieną bandžiau kelis kadrus, šis man labiausiai patiko dėl savo ritmo. Tik vėliau pastebėjau, kad apačioje matosi šviečiantis glėbys. figūra.  #4 čia vaizdas iš kelto Athena. Kitame krante - Kuršių nerija. Man patiko jūrinė morzės abėcėlė  #5 čia vaizdas pro mano ofiso langą. Matyt exportui paruošti pegueot automobiliai. Visi balti, visi identiški. Pavadinau ją: žiemos šeicho kortedž

Sausio 19 / penktadienio vakaras Pauzėje taip dar nebuvo (arba aš praleidau) , kad du stiprūs renginiai įsitektų vienas po kito. Renatos "Poems after sex" ir Giedriaus Vaškio koncertas. Renatos pastabumas detalėms mane stebina jau nuo pat dpoezijos meeto. Taip ir čia - smulkmenos lyg tarp kitko veda tiesiai ten , kur reikia (būsiu ir aš smulkmeniškas): kaklo papuošimas su ant jo pripieštomis akimis į žiūrovą, skaitymų įrašas prieš pristatymą, papildomų žmonių įtraukimas, popierinių karvelių priruošimas (kitam būtų užtekę paprastų lapelių)... o kiek dar nešlifuota mano akimi nepastebėta. Renata - laisvas žmogus. Taip sakiau ir prieš šį pristatymą ir sakau dabar. Ir jos laisvė - drąsa. Ji yra naujos kartos žmogus, nesidrovinti aiškiai kurti apie tai, kas lieka mūsų miegamuosiuose, virtuvėse. Ką sąmoningai ar nesąmoningai "pamirštame". Jei atvirai - man įdomiausia buvo stebėti jos vyrą, klausantį Renatos. Bliamba.... jis -  kaip uola! Jokios emocijos! Toks pasit

Masčiau apie mirtį. Nuolatos apie ją mastau. Labiau diskutuoju su savimi. Visų pirmiausia todėl, kad nuolatos pataikau ant žmonių, keliančių mirties klausimą. Ir nuolatos nepavyksta paaiškinti, kaip ją suprantu. Kaip inžinerinio mastymo žmogus pabandysiu struktūrizuoti tą košę, kuri verda mano galvoje: 1) Kalbėdamas apie mirtį, pirmiausia kalbu apie gyvenimo prasmę.  2) Gyvybės galiojimo ribos yra vienintelis objektyviai varantis dalykas. Verčiantis skubėti. Planuotis.  3) Mirties ignoravimas kaip ir amžinas gyvenimas gali tapti degradacijos priežastimi 4) Ar mirtis yra gera ar bloga yra tiek pat prasminga diskusija kaip "ar paveikslams reikalingi rėmeliai?". Taip, jie reikalingi, paveikslo grožis išryškėja - ne, jie nereikalingi, paveikslas gražus pats iš savęs. 5) Sąmoninga mirtis yra pabėgimas. Ji turi prasmės tik tiek, kiek gali būti prasmingas pabėgimas.  6) Savižudybė arba nužudymas yra klausimas apie gyvybės sunaikinimą o ne apie mirtį 7) Mirtis yra dži

Šį savaitgalį turėjau ko gero pirmąjį savo "koncertinį turą". Padieniui einančius koncertus skirtinguose miestuose. Pirmiausia Panevėžyje, paskui Biržuose. Ko gero sunku įsivaizduoti du visiškai emocine prasme skirtingus koncertus. Na tokius - VISIŠKAI SKIRTINGUS. Panevėžyje grojau pirmą kartą. Bare Špunka. Jei atvirai - buvau nepasiruošęs tam, ką ten radau. Tai superinis baras, lariokas. Žmonės bendrauja, garsiai diskutuoja, atsipalaidavę. Ne poezijos klausyti. Mano tikslas ko gero buvo atkreipti dėmesį, priversti suklusti. Ir nežinau kas ten nutiko, ar į akis žiebusi kilovatinė lempa, ar tai, kad apskritai pamiršau, kaip tokiose vietose groti, tačiau pamečiau publiką nuo pirmo žodžio, dainos. Kalba nesirišo, dainos neskambėjo. Po pertraukos keletas moteriškių iš pirmos eilės išėjo. Iš salės pareina replikos "ar galima linksmiau". Linksmiau nepavyko. Nurašau šį koncertą kaip atpildą už kūrybinę aroganciją. Keisčiausia, kad pati erdvė maža, jauki. Tiesiog ne m