Pranešimai

Rodomi įrašai nuo vasaris, 2018

Maratonas

Vaizdas
Koncertai įgauna pagreitį. Vasarį turėjau 4. Jaučiuos pavargęs. Beveik pervargęs. Gal labiau dėl paskutiniojo. Suokalbiouokalbio. Tiesiog labai daug repetuota, stengtasi, dėta vilčių, laukta, kviesta... Kol kas mano smegenys nepriima pasekmių. Jos sako: "Jonai, tu pavargęs, išsekęs. Ir kokio velnio reikėjo tau tiek lakti RedLabelio?!". Dabar klausau įrašų, žiūriu fotografijas. EIKIT ŠIKT SMEGENYS - buvo gražu. Toli gražu netobula, bet nuoširdžiai ir naiviai gražu. Jaučiu kad atgaivinom kažkokią lentynose nugulusią kūrybos formą. Pamirštą būtent dėl to savo naivumo. Negaliu įvardinti kas tai. iš kitos pusės klausau įrašų ir sau kaip muzikantui turiu priekaištų - vėl grįžtu prie to solinio bardavimo nuo kurio pastaruoju metu bėgau. Ir tas skambesys mane erzina. Norisi platesnės dažnių juostos, turtingesnių aranžuočių, instrumentuočių.     Jei atsukti juostelę atgal ir prisiminti kelis ankstesnius koncertus - jie buvo gana keistoki ir visiškai skirtingi. Vien jau savo

Įvardijamasis maskavimas

Šiuolaikinio pasaulio prakeiksmas - įvardijamasis maskavimas. Tarkim Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika - taip save įvardijo kažkuris Kimjondžukas. 4 žodžiai ir tik "Korėja" vienintelis objektyvus įvardijimas. Arba konkursas "Mis Visata" arba Socialistinis Liaudies frontas arba litras pieno arba laisvas ir nepriklausomas kanalas... Prieš imant apie kažką spręsti reikia išsiaiškinti maskavimo žaidimo taisykles. O tai užknisa juodai!

Savisauga

Kai Meluoja Ignoruoja Prieštarauja Pavydi Apkalba Vengia Ką darau ne taip, kad manęs bijo?

Kiek kam duota

Vaizdas
Kartais jaučiuosi kaip asmeninis savo psichologas. Smegenų pusrutuliai pasikalba. O gal vingiai. O gal šiaip deguonies trūksta. Užduodu klausimus į kuriuos pats sau turiu atsakyti. Ir taip suprasti problemos esmę. Tarkim įsisukant dpoezijos šaltinio organizavimo reikalams mane vis aplanko šalutinis poveikis: jaudinuosi už komandą, už galutinį rezultatą, už žmones. Žinau, kad viskas bus gerai. Kad kitaip nebus... Bet visgi... Filosofuoju: "Nusivylimas ateina iš pernelyg didelių lūkesčių"  O modeliuoti žmonių elgesį ir tikėtis iš jų tam tikro elgesio modelio yra egoistiška, turint galvoj, kad jie nieko atgal negauna, tik tą džiaugsmą viskam pasibaigus, o gal džiaugsmą tikintis grandiozinio rezultato. Kažko trūksta.  Ir tas nusivylimas - savimi, kad nesugebu įžvelgti, pamatyti, kodėl žmonės šį festivalį mato tik kaip renginį.  Iš tikro turiu tikslą: Dpoeziją kaip būseną, džiaugsmą dalinantis, kuriant, ieškant, atrandant, būnant atviru. Visa tai abstraktu. Neapč

Dievinu paradoksus

Vaizdas
2 teorijos. Gal net du tiesiog įmanomi variantai. 1) VISKAS yra atsitiktinumas. Stiklinė smėlio smilčių. Išpilta ir išsibarsčiusių padrikai įvykių bei aplinkybių netvarka - dabartis. Šioje teorijoje yra tik praeitis ir dabartis. O ateitis priklauso tikimybių teorijai. 2)  yra vienas galutinis taškas hipotetinėje ateityje. Įvykių piramidė. Galutinis įvykis yra viršūnė. Viskas, kas vyksta, yra tarsi blokas šioje piramidėje su numatyta vieta. Likimas! Šios teorijos negalimos viena be kitos ir verčia abejoti viskuo. O labiausiai - poreikiu viską suklasifikuoti ir sudėlioti į lentynas. O gal taip veikia Dievo ugniasienė - mums leista matyti, bet neleista suvokti? Dievinu paradoksus

Tobulumas

Vaizdas
Mąstau apie tobulumą. Apie tobulo žmogaus paieškas. Draugą, mylimąjį, bendradarbį... nesvarbu. Visas gyvenimas prabėga tokio žmogaus ieškant. Tokio, kuris išspręstų visas problemas, kuris užpildytų visas spragas. Patogaus žmogaus. Dar jis turi būti įdomus! Tarkim -  randi tokį, tačiau po kažkiek laiko... ima lįsti visi netobulumai. Actas. Praktiškai 100 % santuokų yra netobulos, nors kažkuriuo momentu atrodė... Tobulo žmogaus negalima prisileisti. Juo reikia grožėtis! Tarkim, bet tik tarkim, kad sutinki tokį. Tobulą. Vienintelį. Neatrastą. O ką tuo metu sutinka tobulas žmogus?