Pranešimai

Rodomi įrašai nuo vasario 11, 2018

Kiek kam duota

Vaizdas
Kartais jaučiuosi kaip asmeninis savo psichologas. Smegenų pusrutuliai pasikalba. O gal vingiai. O gal šiaip deguonies trūksta. Užduodu klausimus į kuriuos pats sau turiu atsakyti. Ir taip suprasti problemos esmę. Tarkim įsisukant dpoezijos šaltinio organizavimo reikalams mane vis aplanko šalutinis poveikis: jaudinuosi už komandą, už galutinį rezultatą, už žmones. Žinau, kad viskas bus gerai. Kad kitaip nebus... Bet visgi... Filosofuoju: "Nusivylimas ateina iš pernelyg didelių lūkesčių"  O modeliuoti žmonių elgesį ir tikėtis iš jų tam tikro elgesio modelio yra egoistiška, turint galvoj, kad jie nieko atgal negauna, tik tą džiaugsmą viskam pasibaigus, o gal džiaugsmą tikintis grandiozinio rezultato. Kažko trūksta.  Ir tas nusivylimas - savimi, kad nesugebu įžvelgti, pamatyti, kodėl žmonės šį festivalį mato tik kaip renginį.  Iš tikro turiu tikslą: Dpoeziją kaip būseną, džiaugsmą dalinantis, kuriant, ieškant, atrandant, būnant atviru. Visa tai abstraktu. Neapč