Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2020

Atradimai

Jaustis pralaimėjusiu ir būti pralaimėjusiu du skirtingi dalykai. Kantrybė dažnai maloniai nustebina, nes priešininkas - irgi žmogus. Jam gali nutikti bet kas.Meilė, sėkmė ir kūryba nekenčia prievartos Afrikietiški būgnai ir ritmai yra jėga

Sudegęs paaugliškas Dpoezijos Varnas

Vaizdas
Šiais metais pagalvojau, kad dpoezija pagaliau iš vaikiškos perėjo į paauglišką. O kadangi visada laikiau dpoezijos idėją dalimi savęs, man buvo be galo sunku ją paleisti. Vis atrodė kad reikia ir tą pataisyti ir aną ir tą kitaip daryti ir kitą... bet paauglė sako „fuck  - baltokai – manęs nereikia ciuskinti ant kiekvieno kampo, galiu ir pati!“
Žinojau tą, bet vis tiek sunku. 
Man patinka dpoezijos, kaip atviros kūrybos idėja. Aš ja tikiu. Tie, kas dalyvauja Šaltinyje ar Oše, pajunta tą energiją, kai kūnas atsisako paklusti greičiau nei valia. Rodos kiekviena minutė brangi. Ir kūrėjai renkasi vis įvairesni.
Dpoezija nėra koncertas. Arba jei jau koncertas, tai yra koncertas atlikėjams. Tačiau tik visiškai nesuprantantis renginio esmės gali pasakyti „tai susirinkite ir grokite sau“. Grojant scenoje klausytojas  yra tarsi veidrodis ir kuo labiau jis nuo muzikos nutolęs žmogus, tuo vaizdas ryškesnis. Žiūrovas bet kokiai meno rūšiai yra būtinas, tačiau kūryba kaip ir sėkmė nekenčia prievartos…

Šokėjas bardų festivalyje. Akrilas. 60x50

Vaizdas
Tą vakarą ji buvo graži sau. Taip ir jautėsi. Balta ėjo juodu pušyno keliu į sutartą vietą, įsivaizdavo, kad stebi ją iš pasalų, seka. Todėl tempė aukštyn smakrą ir dailiai mojavo kojomis.

Išėjusi į ryškią žiūrovų aikštelę pajuto, kad stebėtojo miške visgi nebuvo.
Nebent tas, kur čirškavo vilkmyžiuos.

Moteris mėlynu skėčiu. Aliejus. 20x30

Vaizdas
Išlipusi, krante, ji stebėjo žaidžiančius.
Jaunuoliai spardė kamuolį. Keistai kraipėsi ir sukinėjosi. Ant akių, pramogai, buvo užsidėję iš vienkartinių stiklinaičių pasidarytus akinius.
Treneris tiesiog žiūrėjo į ją ir šypsojosi:
- Nieko čia jau nebepadarysi. Skėtį?
Mandagiai paėmusi nusisuko.
Ji buvo jūržuvė.

Mergaitė su lūpine armonikėle. Aliejus. 20X20

Vaizdas
-Riešapelekei žuviai reikėjo gerai pagalvoti, prieš įkvepiant oro, - atsikirtusi ji išbėgo pro duris. Vakaro spalva buvo panaši į šermukšnių uogienę.
Nėra laiko galvoti, kai apima akimirka. Kažkaip vis tiek būna. Spontaniškai žuvys išlipo į krantą, paskui ropliai sulipo į medžius, paskui žinduoliai išlipo iš medžių... reikėjo jiems visiems pagalvoti, kad jai, stovinčiai ant šlaito, gyvenimas pagalvės nepakiš.

Išsitraukusi lūpinę armonikėlę, pridėjo prie lūpų ir pratisai patraukė.
Kniaukianti FA.

Kompanija PĖPIL ateina į namus. Akrilas. 90x40

Vaizdas
Atidaręs duris Vladikas atšlijo atatupstas – tarpduryje stovėjo vyras baltu kostiumu ir baltu portfeliu rankoje.  -Kodėl nesutinkate?  - sududeno baritonu. -Ką? -Trečiame žingsnyje jūsų klausė, ar sutinkate, kad kompiuterio naudojimosi laikotarpiu kompanija Pėpil jums tiektų internetą, televiziją ir kasdien šilto maisto. Nemokamai! Tai kodėl nesutinkate?  Baltažmogis kyštelėjo galvą pro dermantinu apmuštas duris, apžvelgdamas sienas ir prieangio sekciją. Vladiko lizdelis rėkte rėkė, kad čia trūksta ne tik nemokamo spartaus interneto bei neriboto maisto. -Ką žinau. Tai kad ten kažkas buvo kalbama apie donorystę, daug smulkaus teksto, -mekeno. Buvo gėda prisipažinti šiam formaliam ponui, kad niekada neskaito sąlygų, maigo mygtukus automatiškai. – O išvis kas nors skaito?! – atsitokėjęs nusprendė perimti iniciatyvą į savo rankas. Jis juk buvo savo namuose! Kaip ne kaip. -Taip, Vladislovai Rukšneli. Skaito visi, – lyg robotas papriekaištavo svečias. Šis priekaištas buvo jo kruopščiai pare…

Supynės ir sparnai. Akrilas. 90x60

Vaizdas
Gyvenime kaip ant supynių. Smarkiai supantis dingsta svoris, sunkumas. Išauga sparnai. Supynės - tai kelionės iliuzija, tačiau visada sugrįžtama ten pat.
Žmogus yra svarbiausia detalė  supynėse.

Novelė Nr. 10 - PĖPIL

Vaizdas
Tas jausmas, kai užkiši pirštus, labiau netgi nagų kampučius tarp naujo kompiuterio nugarėlių – viršutinės ir apatinės, atlenki ekraną ir pamatai užsižiebiantį gamintojo logotipą, jam buvo nepažįstamas. Vladikas gyvenime nebuvo turėjęs nešiojamo kompiuterio. Tiesa, 1995 metais turėjo Vector stacionarų - monitoriaus kupra tada buvo didelė, o ekranas - mažiukas.  Dabar jo Vector atrodė apgailėtinai.  Visai kas kita - PĖPIL! 
Vladikas vieną dieną tiesiog pajuto, kad nori rašyti knygą. Tai nebuvo tik noras. Labiau poreikis iškloti VISKĄ popieriaus lapuose. Poreikis buvo toks stiprus, kad parduoti automobilį ir visą gyvenimą kauptą monetų kolekciją Ebėjuje, buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti.  Kompiuterių salone, paduodami baltai sterilią kompiuterio Pėpil pakuotę į rankas, pardavėjai palydėjo jį slapto pavydo ir užuojautos žvilgsniais: „Kvailys“. Maigydamas ekrane sutikimo ir patvirtinimo mygtukus, Vladikas jautė, kad atėjo TA akimirka. Atsiveria kosminės kūrybos kirmgraužos ir... ir…

Novelė Nr. 9 Sandėris

Vaizdas
Novelę parašiau, o gal labiau - pratęsiau Sondros S. kūrybinio rašymo studijos skaitymams "Pieniniai dantys ir kiti protezai". Burtai iškrito ir mano porininke tapo Diana. Vėliau ji pakoregavo siųstą tekstą, bet šaukštai po pietų - mano pratęsimas jau buvo parašytas.  Novelė Nr. 9 Sandėris  NamasDiana Latvytė
Maniau jau išsivadavusi nuo šmėklų, nes  išvykusi nutraukiau visus ryšius su savo praeitimi, tačiau mane išdavė sapnai, anot asmeninio „gyvenimo trenerio“, susiję su ilgesiu.

Šiąnakt sapnavau savo motiną, štai šiame sename mūrinuke raudono šiferio stogu. Jos veidas buvo kažkoks skausmingas, jaudinantis ir dar labiau sustiprino pakylėtą įspūdį saulės įkūnyto šilumos mirgėjimo aureaole apsuptą — galėjau ranka jį paliesti — mačiau atviras duris, viena po kitos atsiveriančias pakeliui į galinį kambarį. „Jau visą valandą laukiu arbatos“, nusišypso priekaištinga rūgščia šypsenėle ir nelaukdama pasiteisinimo priduria, esą nepakankamai gerai tvarkausi, žiūrėk, kuo kvėpuoju — v…