Novelė Nr. 10 - PĖPIL

https://wiredbugs.com/people-secretly-monitoring-your-social-media/corporate-spying/

Tas jausmas, kai užkiši pirštus, labiau netgi nagų kampučius tarp naujo kompiuterio nugarėlių – viršutinės ir apatinės, atlenki ekraną ir pamatai užsižiebiantį gamintojo logotipą, jam buvo nepažįstamas. Vladikas gyvenime nebuvo turėjęs nešiojamo kompiuterio. Tiesa, 1995 metais turėjo Vector stacionarų - monitoriaus kupra tada buvo didelė, o ekranas - mažiukas. 

Dabar jo Vector atrodė apgailėtinai. 

Visai kas kita - PĖPIL! 

Vladikas vieną dieną tiesiog pajuto, kad nori rašyti knygą. Tai nebuvo tik noras. Labiau poreikis iškloti VISKĄ popieriaus lapuose. Poreikis buvo toks stiprus, kad parduoti automobilį ir visą gyvenimą kauptą monetų kolekciją Ebėjuje, buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti. 

Kompiuterių salone, paduodami baltai sterilią kompiuterio Pėpil pakuotę į rankas, pardavėjai palydėjo jį slapto pavydo ir užuojautos žvilgsniais: „Kvailys“.

Maigydamas ekrane sutikimo ir patvirtinimo mygtukus, Vladikas jautė, kad atėjo TA akimirka. Atsiveria kosminės kūrybos kirmgraužos ir... ir ... tie, kiti dalykai.

Būtent tą akimirką į duris pabeldė. Vladikas būtų ignoravęs durų skambutį, nes tai galėjo būti arba mamytė arba Tatjana. Tatjana buvo keturiais metais vyresnė išsiskyrusi  kaimynė, augino paauglę dukrą. Ji retai išeidavo iš namų. Vladikas buvo vienintelė jos kandidatūra.

Tačiau tai nebuvo dvigubas skimbčiojimas, pagal kurį atpažindavo įkyrią kaimynę ir nebuvo pratisas mamytės zvimbimas. 

Beldė.  

- Tuojau tuojau! Žmogus net savo namuose negali neskubėti. Luktelkit! Nereikia čia trankyti. Niekas nedega.

Atidaręs duris Vladikas atšlijo atatupstas – tarpduryje stovėjo vyras baltu kostiumu ir baltu portfeliu rankoje. 

- Kodėl nesutinkate?  - sududeno baritonu.

- Ką?

- Trečiame žingsnyje jūsų klausė, ar sutinkate, kad kompiuterio naudojimosi laikotarpiu kompanija Pėpil jums tiektų internetą, televiziją ir kasdien šilto maisto. Nemokamai! Tai kodėl nesutinkate? 

Baltažmogis kyštelėjo galvą pro dermantinu apmuštas duris, apžvelgdamas sienas ir prieangio sekciją. Vladiko lizdelis rėkte rėkė, kad čia trūksta ne tik nemokamo spartaus interneto bei neriboto maisto.

- Ką žinau. Tai kad ten kažkas buvo kalbama apie donorystę, daug smulkaus teksto, -mekeno. Buvo gėda prisipažinti šiam formaliam ponui, kad niekada neskaito sąlygų, maigo mygtukus automatiškai. – O išvis kas nors skaito?! – atsitokėjęs nusprendė perimti iniciatyvą į savo rankas. Jis juk buvo savo namuose! Kaip ne kaip.

- Taip, Vladislovai Rukšneli. Skaito visi, – lyg robotas papriekaištavo svečias. Šis priekaištas buvo jo kruopščiai parengtos įžanginės kalbos startinis šūvis. -  Kasdien Pėpil produkcijos nuperkama iki 200 000 įrenginių, ir visi, kartoju, visi skaito smulkiu šriftu parašytą trečiąjį žingsnį. Klausiate, kodėl? Todėl, kad trečiasis žingsnis kalba apie jūsų išsilaisvinimą, apie tai, kodėl jūs apskritai įsigijote mūsų kompiuterį – vardan svajonės esate pasiryžę parduoti automobilį, monetas, gal net ir butą. Jūs pasirenkate vienatvę, o ne prabangą, pasirenkate aukotis dėl to, kad jūsų darbai šviestų ateities vaikams lyg kelrodė...

- Kaip sužinojote mano vardą? – Vladikas nutraukė apstulbęs, - kaip radote mano butą? Iš kur žinote, ką aš pardaviau? Kaip jūs čia atsidūrėte iškart, vos tik įjungiau kompiuterį?

- Jūsų kompiuteris yra sujungtas su automatine vietos nustatymo sistema. Vardas buvo įrašytas jūsų čekyje, o jūsų kreditingumo istorijoje parašyta, kad neįgalite pirkti, bet vis tiek perkate.

- Tai koks jūsų reikalas. Dinkit nuo mano durų.

- Vladislovai, jūs nustebtumėte, kaip dažnai girdžiu šiuos žodžius. – Vladikui bebandant užtrenkti duris, baltažmogis kyštelėjo portfelį į tarpdurį. Portfelis buvo patyręs ne vieną tokią traumą, nutrintose vietose padažytas  ir tiesintas. Pro likusį durų plyšį svečias šnabždėjo jau kaip nuodėmklausys, – trečias punktas labai, labai svarbus ir pats nustebsite, koks naudingas jums.

Vladikas susimastęs laikė įsirėmęs duris. Jis pagaliau ėmė suprasti, kad tas technikos stebuklas, kurį jis pirko rašyti knygai, buvo ne veltui apipintas sąmokslo teorijomis. Pagaliau plačiai atvėrė duris ir mostu pakvietė nekviestą svečią vidun.

- Užeikite.

Susėdę vieninteliame kambaryje ant vienintelės sofos jiedu kalbėjosi lyg geriausi draugai. Valandą, o gal daugiau. Kompanijos atstovas trumpai išdėstė trečiojo taisyklių punkto esmę. Pėpil produkcija negali būti perparduodama ar dovanojama, pirkėjas tampa amžinu jo savininku. Pėpil produkcijos savininkui nuo įsigijimo dienos yra tiekiamas nemokamas internetas ir maistas. Mainais kompanija prašo paaukoti organus po mirties ir kiekvieną mėnesį šiek tiek kraujo plazmos ar organų  sunkiai sergantiems. Mažytė auka už svajonės išsipildymą. 

Besiklausant Vladiko širdį užliejo bendrystės jausmas, altruizmo dvasia ir amžinos tiesos siekis. Jis įjungė Pėpil kompiuterį ir, suradęs sąlygų ir taisyklių punktą numeris trys, paspaudė varnelę...

Tuomet lyg suokalbininkai jiedu išsprūdo į koridorių, kuris Vladikui pasirodė jau kupinas prasmės ir poezijos, kaip Asbras, tiltas į Valhalą. 

Jie nuėjo į daugiabučio kieme stovintį autobusiuką nepermatomais langais su milžinišku užrašu PĖPIL. 

Atsisėdęs į donoro kėdę Vladikas patikliu žvilgsniu sekė nedrebančius kompanijos atstovo pirštus, bedančius adatą jam į veną. Ateities vaikų labui jis įnirtingai maigė guminę kempinę. Kraujo maišelis nenumaldomai didėjo. „Kažin kiek nuleis? Reikės paklausti“ -šmėkštelėjo mintis galvoje. Akys apsunko. Vladikas pradėjo grimzti į snaudulį. Kempinę maigiusi ranka atsipalaidavo, ir toji šleptelėjo ant žemės. 

Prieš prarasdamas sąmonę jis pasuko galvą į šaldytuvą stiklinėmis durimis. Ant lentynėlės gulėjo maišelis su akimi. „Tatjana X“ . Perskaitė ir atsijungė.

Pabudo Vladikas savo lovoje. Plyštančia galva ir metalo prieskoniu burnoje. Svečio nebebuvo. Ant stalo stovėjo Pėpil kompiuteris, pakelis pomidorų sulčių ir spausdintas raštelis „Gerkite daug skysčių. Visada Jūsų - Pėpil“. 

Likusią dienos dalį Vladikas praleido lovoje gaivaliodamasis. Nežinia, kiek kraujo buvo „paaukota“ baltajame autobusėlyje. Svaiguliui praėjus, Vladikas paspaudė įjungimo mygtuką ir žibantiems operacinės sistemos paleidimo vaizdams užgesus, įjungė teksto redagavimo programą. 

Kursorius pirmoje eilutėje priekaištingai pulsavo vieno karto per sekundę ritmu. 

Paryčiui pradedančio rašytojo rankos nuslydo taip ir nepalietusios klavišų: 

„Visos istorijos jau seniai parašytos“.