Pono Zomerio istorija
Yra keletas įpročių, kurių negaliu ir nenoriu atsikratyti. Vienas jų – nenumaldomas noras prisidegti cigaretę nuo ugnies. Rūkyti – nesveika. Norus pildyti – sveika. Tai neturi jokios prasmės, pagalvojau, tupėdamas prieš įkuriamo židinio groteles ir traukdamas trečdalį savo mėtinės cigaretės. Pakankamai mažai, bet pakankamai. Prisipažinsiu, paskutinės dienos man buvo panašios į lėkimą linksmaisiais kalneliais anestetikų poveikyje. Tokios būklės aš atėjau ir į „Pono Zomerio istorija“ spektaklį. Apdujęs ir nesiorientuojantis. Žinojau, kad man tiesiog to reikia. Siužetas mane pribloškė – gyveno ponas, pavarde Zomeris. Gyveno ir numirė. Viskas, kas liko pasakotojo atmintyje: vienas pono Zomerio sakinys, vienas pono Zomerio atsidūsėjimas, vienas brendančio į ežerą pono Zomerio vaizdas. Daugiau nieko! Trys pastabaus paauglio užfiksuotos smulkmenos, pakeitusios jo asmenybę. Kaip?! Tai neturi jokios prasmės, pagalvojau, akimirkai sustojęs teatro fojė po spektaklio. Tai kodėl aš vis d