Pono Zomerio istorija

Yra keletas įpročių, kurių negaliu ir nenoriu atsikratyti. Vienas jų – nenumaldomas noras prisidegti cigaretę nuo ugnies. Rūkyti – nesveika. Norus pildyti – sveika. Tai neturi jokios prasmės, pagalvojau, tupėdamas prieš įkuriamo židinio groteles ir traukdamas trečdalį savo mėtinės cigaretės. Pakankamai mažai, bet pakankamai.

Prisipažinsiu, paskutinės dienos man buvo panašios į lėkimą linksmaisiais kalneliais anestetikų poveikyje. Tokios būklės aš atėjau ir į „Pono Zomerio istorija“ spektaklį. Apdujęs ir nesiorientuojantis. Žinojau, kad man tiesiog to reikia.

Siužetas mane pribloškė – gyveno ponas, pavarde Zomeris. Gyveno ir numirė.

Viskas, kas liko pasakotojo atmintyje: vienas pono Zomerio sakinys, vienas pono Zomerio atsidūsėjimas, vienas brendančio į ežerą pono Zomerio vaizdas. Daugiau nieko! Trys pastabaus paauglio užfiksuotos smulkmenos, pakeitusios jo asmenybę. Kaip?!

Tai neturi jokios prasmės, pagalvojau, akimirkai sustojęs teatro fojė po spektaklio. Tai kodėl aš vis dar apie tai galvoju? Ir kas dabar stebi mane stabtelėjusį ar rūkantį trečdalį mėtinės cigaretės?

Puiki Aurimo Pintulio vaidyba. Puikus Klaipėdos Pilies teatro darbas