Nemiga ir dama
Miegu neramiai. Neišsimiegu. Mane kas naktį aplanko dama. Reguliariai. Tarp 2‘os ir 4‘os. Ji švelniai praveria duris. Ir čia aš jau suprantu, kad kambaryje esu ne vienas – šakės! Suvokiu, bet... pagalvė mane laiko prisisiurbusi. Yra tokia būsena, kai vien nuo minties pakelti galvą supykina. Damai tai nė motais. Ji sėdasi ant stalo ir lėtai lėtai, su pasimėgavimu pasimėgavimu ima plėšti plėšti popieriaus lapą. 5 sekundes trunkantis dryyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyykst.... tada pauzė ir vėl: dryyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyykst.... Man galvoje šmėstelį (kiekvieną naktį) "Ar ten neguli kokie svarbūs dokumentai?" Ne neguli. Tada nuo stalo girdžiu krentant sąvaržėlę. Sąvaržėlė krenta ant medinio parketo. Tada antra. Ši spyruokliuodama nurieda per kambarį. Tada krenta trečia ... - Gerai ! – murmu ir svirduliuodamas keli