Novelė Nr. 9 Sandėris

Jonas ir Diana
-Diana, gal galėtumėt paskaityti paskutinę pastraipą?
- o... tai čia mano?
- Dabar jau taip.

Novelę parašiau, o gal labiau - pratęsiau Sondros S. kūrybinio rašymo studijos skaitymams "Pieniniai dantys ir kiti protezai". Burtai iškrito ir mano porininke tapo Diana. Vėliau ji pakoregavo siųstą tekstą, bet šaukštai po pietų - mano pratęsimas jau buvo parašytas. 

Novelė Nr. 9 Sandėris 

Namas

Diana Latvytė
Maniau jau išsivadavusi nuo šmėklų, nes  išvykusi nutraukiau visus ryšius su savo praeitimi, tačiau mane išdavė sapnai, anot asmeninio „gyvenimo trenerio“, susiję su ilgesiu.

Šiąnakt sapnavau savo motiną, štai šiame sename mūrinuke raudono šiferio stogu. Jos veidas buvo kažkoks skausmingas, jaudinantis ir dar labiau sustiprino pakylėtą įspūdį saulės įkūnyto šilumos mirgėjimo aureaole apsuptą — galėjau ranka jį paliesti — mačiau atviras duris, viena po kitos atsiveriančias pakeliui į galinį kambarį. „Jau visą valandą laukiu arbatos“, nusišypso priekaištinga rūgščia šypsenėle ir nelaukdama pasiteisinimo priduria, esą nepakankamai gerai tvarkausi, žiūrėk, kuo kvėpuoju — vienos dulkės, užsikosėja,  pirštu brūkšteli per palangės atbrailą, pabamba, kad popietę praleidau bibliotekoj — tuščias reikalas — kad chore perstatė prie altų —  sulauksi kol galiausiai  išmes —  esą kalbėjosi telefonu su šokių vadove, perkels į atsargines, jei dar kartą praleisiu repeticijas — neatsakingoji — kad aš nieko nesugebu, kad neprotinga, negabi, nieko nemoku ir nieko nepasieksiu.  Po mano gimimo motina nebevaikščiojo, regis, gimdama pažeidžiau kažkokį stuburo nervą. Privalėjau už ją šokti, dainuoti už ją, nesvarbu, kad užkimus pastatė prie altų, privalėjau pirmauti mokyklos olimpiadose, tapti geriausia skaitove, baigti mokyklą raudonu  atestatu ir  įstoti į teisės studijas, nes taip ji suplanavo. Negi aš nepadarysiu jos laimingos? Negi nuvilsiu mamą ir savo šeimą?

Pakėliau akis, virš manęs vėrėsi žydras dangus. Stogo nebuvo. Namą tėvas pastatė mamai iš meilės ar iš ambicijos į atsaką — „tu nieko nesugebi“, dabar jau nesvarbu. Jis buvo tėvo kantrybės įrodymas, ir aš atvykau jo parduoti. Laikui bėgant raudona stogo spalva nusišėrė,  liko tik aukštyn kylantis dangus, tarsi kalnas. Kopti? Kur aš nežinojau. Gyvenau ne savo gyvenimą, kopiau ne į savo aukštikalnę.

„Lūpų kampučius prašome truktelti į viršų“, girdžiu savo „gyvenimo trenerį“. Jų turėjau kokią dešimtį. Po vienuoliktojo Raimis, mano buvusysis, ėmė šaipytis, o vieną vakarą išėjo susikrovęs lagaminą. Vėliau buvo dar keli: ir gyvenimo treneriai ir raimiai. Nebesukau galvos dėl skaičiaus, svarbu pamažu judėti link savo aukštikalnės. Dabar kitų gyvenimai man nereikalingi.

(tęsia Jonas Baltokas)
Mano palikimui - nusmurgusiai, bestogei vilai gražus oras buvo geriausia dekoracija, kokią galėjau įsivaizduoti, o kiemą išvagoję kurmiai ir lauko pelės - palankūs nekilnojamo turto žinovai. „Bonžur. Užeikite į vidų“ juokavau sliuogdama laiptais į aukštą terasą. Išgirdusi privažiuojantį automobilį, puoliau atgal. Paslydau. Nikstelėjau koją. Akyse aptemo. „Neverk vaikeli, praeis“ galvoje suskambo tėčio balsas.

Limuzinas

Duobėtame keliuke stovėjo neoninio baltumo limuzinas. Man iššlubavus iš už kampo, galinės durys ėmė vertis ir į peraugusią žolę nusileido tokio pat baltumo zomžinis batas. Pirkėjas? Kažin.

- Jūs tikriausiai pasiklydote. - Šūktelėjau net nepalaukusi, kol pasirodys likęs žmogaus kūnas. - Čia nuolatos pasiklysta. Pravažiavote posūkį. Į pirtį reikėjo nusukti anksčiau.

- Tu tikriausiai Diana? - iš už durelių pasirodė smulki žmogysta baltu kostiumu ir skrybėle. Jo veidas buvo duobėtas, kaip meksikiečio aktoriaus Danny Trejo. Jei ne tas kostiumas ir limuzinas, sakyčiau, buvau jį mačiusi prie bibliotekos. Stotelėje. Prašant išmaldos. Familiarus šiknius!

- Kalbėjomės telefonu, tarėmės susitikti.

- Ak taip. Atleiskite, nepažinau jūsų iš balso. Ar norėsite apžiūrėti? Namas ne geriausios būklės, kaip matot, bet patvarkius, uždengus stogą... Koks jūsų vardas, atsiprašau?...

Žmogysta man nekėlė jokio pasitikėjimo. Greičiausiai turto perpardavinėtojas arba koks suteneris. Vardo paprašiau tik tam, kad, išsigandęs asmeniškų klausimų, išsinešdintų atgal su savo balta karieta iš kur atkeliavęs. Mano nuostabai, jis nė kiek nesutriko, išsiviepė burna, pilna pieno baltumo  dantų ir, lyg geriausias bičiulis, įsikibo į parankę:

- Raimondas. Dirbu gyvenimo treneriu. Eime, aprodysit kas ir kaip. Mane labiausiai domina terasa ir rūsys.

Na ir sutapimas! Įdomu, ką pasakytų mama, jei pamatytų, kam žadu atiduoti vienintelį prisiminimą, o tėvas? Tikriausiai visą gyvenimą sapnuosis  ir prikaišios.
Apėję namą, mes lipome tais pačiais laiptais, kuriais aš taip skubėdama lėkiau pasitikti svečio. Skaudėjo nikstelėtą koją.

- Tai fantominis skausmas, Diana. Iš viršaus čia atsiveria puikus peizažas į mišką. Kai nėra stogo, lengva kvėpuoti pilna krūtine. - Užvertęs galvą jis žiūrėjo į skaidrią žydrynę. Lyg koks poetas-suteneris viename. - Pamačiau pakankamai. Galime grįžti.

- Žinoma! O rūsys? Sakėte domitės ir juo.

- Manau, kad tau bus įdomiau nei man. - pasakė ir tvirtai įsikibo į parankę - Atsargiai, tik nepaslysk.

Nusileisti laiptais visada sunkiau. Teko girdėti, kad užvedus karvę laiptais aukštyn, apačion ją galima nukelti nebent kranu.

Po laiptais žiojėjo kokių dviejų metrų gylio duobė, kurioje mėtėsi likusio stogo atplaišos ir armatūros gabalai, nuolatos apsemti juodo stovinčio vandens. Su baime pažvelgiau pro kraštą žemyn. Pamačiau savo atvaizdą. Juodame vandenyje viskas atrodo deformuota ir šiurpu. Pakėliau ranką, tačiau atvaizdas nesujudėjo. Žiūrėjau į sustingusią save. Mano kojos ir rankos buvo atmestos šonu, lyg bėgiko sustabdytame kadre. Smailus metalo virbas buvo išlindęs kiaurai gerklę. Atmerktos akys stebėjo kylantį dangaus kalną.

- Lūpų kampučiai į viršų! Kitų gyvenimai tau nebereikalingi. - pasakė treneris - grįžkime į limuziną.

Komentarai