Kompanija PĖPIL ateina į namus. Akrilas. 90x40

 

Atidaręs duris Vladikas atšlijo atatupstas – tarpduryje stovėjo vyras baltu kostiumu ir baltu portfeliu rankoje. 

- Kodėl nesutinkate?  - sududeno baritonu.

- Ką?

- Trečiame žingsnyje jūsų klausė, ar sutinkate, kad kompiuterio naudojimosi laikotarpiu kompanija Pėpil jums tiektų internetą, televiziją ir kasdien šilto maisto. Nemokamai! Tai kodėl nesutinkate? 

Baltažmogis kyštelėjo galvą pro dermantinu apmuštas duris, apžvelgdamas sienas ir prieangio sekciją. Vladiko lizdelis rėkte rėkė, kad čia trūksta ne tik nemokamo spartaus interneto bei neriboto maisto.

- Ką žinau. Tai kad ten kažkas buvo kalbama apie donorystę, daug smulkaus teksto, -mekeno. Buvo gėda prisipažinti šiam formaliam ponui, kad niekada neskaito sąlygų, maigo mygtukus automatiškai. – O išvis kas nors skaito?! – atsitokėjęs nusprendė perimti iniciatyvą į savo rankas. Jis juk buvo savo namuose! Kaip ne kaip.

- Taip, Vladislovai Rukšneli. Skaito visi, – lyg robotas papriekaištavo svečias. Šis priekaištas buvo jo kruopščiai parengtos įžanginės kalbos startinis šūvis. -  Kasdien Pėpil produkcijos nuperkama iki 200 000 įrenginių, ir visi, kartoju, visi skaito smulkiu šriftu parašytą trečiąjį žingsnį. Klausiate, kodėl? Todėl, kad trečiasis žingsnis kalba apie jūsų išsilaisvinimą, apie tai, kodėl jūs apskritai įsigijote mūsų kompiuterį – vardan svajonės esate pasiryžę parduoti automobilį, monetas, gal net ir butą. Jūs pasirenkate vienatvę, o ne prabangą, pasirenkate aukotis dėl to, kad jūsų darbai šviestų ateities vaikams lyg kelrodė...

- Kaip sužinojote mano vardą? – Vladikas nutraukė apstulbęs, - kaip radote mano butą? Iš kur žinote, ką aš pardaviau? Kaip jūs čia atsidūrėte iškart, vos tik įjungiau kompiuterį?