Devyni Klaipėdos Baiduokliai. Įžanga

- Nėra tokio žodžio “baiduokliai”!

- Yra!

- Nėra!

- Baiduoklis!.. – šūktelėjo susierzinęs Tešlius ir pakilo kokį metrą nuo žemės, kas buvo šiek tiek neįprasta jo sudėjimo vaiduokliui. – Dabar jau yra toks žodis, ir mes juo vadinsimės.

Viskas prasidėjo, kai saulėtą popietę du vaiduokliai kaimynai Tešlius ir Kaulinis nusprendė aplankyti Svyruoklį, kuris gyveno laive “Meridianas”.

Anksčiau Svyruoklis beveik kasdien pasroviui atsiųsdavo dovanų savo išlankstytus popierinius laivelius draugams. Tačiau jau mėnuo šie negavo jokios žinutės!

Perskridę keletą gatvių ir skersgatvių Svyruoklį jie rado liūdną ir susimąsčiusį. Laikraštyje jis perskaitė, kad “vaiduokliai uostamiestyje visai nebebaido turistų”.

- Viskas perniek! – sudejavo Svyruoklis – ko tik neišbandžiau: ir inkaro grandinę žvanginau, ir ant stiebo sukausi per šviesų festivalį.

- Ir sumuštinį iš rankų išmušdavau, – antrino Tešlius

- Ir kates pabaidydavau, – svajingai tęsė Kaulinis.

- Mums reikia naujo gaujos pavadinimo! Reikia tik nuspręsti koks jis bus, – ryžosi permainoms Svyruoklis

Kokių tik nebuvo pasiūlymų – “Siaubingieji skrajūnai”, “Linksmieji marguoliai”, “Dūminiai debesėliai”, “Nebaisieji nebaisūnai”, „Sumuštinių gadintojai“, „Kačiukų pravirkdintojai“... Ir jau kai buvo beišsenkančios žodžių atsargos, Tešlius pasiūlė :

- Baiduokliai ir taškas! Tie, kurie mūsų bijos, vadinsis Pabaidos, o jų vaikai - Pabaidukai.

- Visai kaip pabarstukai! – atkuto Kaulinis.

- Taip! – patvirtino Tešlius ir šleptelėjo iš metro aukščio tiesiai ant Meridiano denio. Tik dulkių sūkurys pakilo.

Dvi mergaitės, kurios tuo metu telefonu darėsi asmenukę šalia Meridiano ir nematė anei girdėjo draugų, išgirdo tik baisų bildesį ir cyptelėjusios spruko tolyn.

- Pirmieji pabaidukai! – susijuokė draugai.

Nuo tada senamiestyje sklinda linksmai šiurpios istorijos tik apie baiduoklius.