Sniego Boba

Tai nutiko tokio berniuko, vardu Vytukas žiemos atostogų metu. 

Jis ir jo sesė Simona tris dienas lindėjo telefonuose, kol ketvirtos dienos, tiksliau, vakaro metu, mama atnešė dėžę ir sumetė į ją vaikų išmaniuosius.
- Aukitės batus, vilkitės paltus, čiupkit rogutes. Tol, kol neišvažinėsit viso sniego kieme, namo negrįžkit!
Tos mamos! Amžinai vadovauja!
Viso sniego kieme tikrai neišvažinėsi, jo kalnai. Pirmiausia Vytukas tempė rogutėse sesę, paskui Simona brolį, kol pavargę jiedu susėdo kiemo sūpynėse. O supynės buvo metalinės.
Sesė sako Vytukui:
- Tu tik nelaižyk sūpynių!
- Kodėl?
- Ateis ledo senis su replėmis ir pagaus už liežuvio.
- Koks dar senis ? Nėra jokio senio su replėmis.
- Sveiki vaikai! – Kažkas skambiu, kaip varpelis balsu pasisveikino jiems už nugaros. Vaikai nustebę atsisuko. Ten stovėjo daili moteriškaitė su baltu šuniuku ant rankų. Vaikams ji patiko iš pirmo žvilgsnio. – Dėl ko čia ginčijatės? – klausia ji.
- Mano sesė sako, kad jei laižysiu sūpynes, ateis senis ir pagaus už liežuvio.
- Pfff... – numojo ranka moteriškaitė. – Pasakos vaikams gąsdinti.
- Tai aš irgi taip sakau! – Vytukas parodė sesei liežuvį, tada, nieko nelaukęs, lyžtelėjo sūpynės metalą.
Ir čia buvusi maloni moteriškaitė vikriai kaip voverė iš už skverno šast ir išsitraukė reples – capt jomis Vytuko liežuvį. Tempia ir juokiasi:
- Nėra jokio senio su replėmis. Yra boba su apciūgomis! Dažniau rodyk liežuvį, Vytuk, visada tavęs lauksiu!..
Berniukas net sucypė iš skausmo, o ta moteriškaitė kaip atsirado, taip ir dingo, tik snaigės sūkuriu pakilo.
Išsigandę vaikai parlėkė namo, vos rogių nepametę. Susitarė nieko nepasakoti, nes tikrai nebūtų pagirti už tokius nuotykius.
- Ar smagu buvo kieme vaikai? – juos pasitiko mama.
- Šmagu mama. Kaš vakarienei?
Mama nustebusi pasižiūrėjo į vaikus ir sumikčiojo:
- Tai ir jūš buvot šutikę Šniego bobą!