John Little White

Gyvenime kaip ant supynių. Smarkiai supantis dingsta svoris, sunkumas. Išauga sparnai. Supynės - tai kelionės iliuzija, tačiau visada sugrįžtama ten pat. Žmogus yra svarbiausia detalė  supynėse.

https://wiredbugs.com/people-secretly-monitoring-your-social-media/corporate-spying/ Tas jausmas, kai užkiši pirštus, labiau netgi nagų kampučius tarp naujo kompiuterio nugarėlių – viršutinės ir apatinės, atlenki ekraną ir pamatai užsižiebiantį gamintojo logotipą, jam buvo nepažįstamas. Vladikas gyvenime nebuvo turėjęs nešiojamo kompiuterio. Tiesa, 1995 metais turėjo Vector stacionarų - monitoriaus kupra tada buvo didelė, o ekranas - mažiukas.  Dabar jo Vector atrodė apgailėtinai.  Visai kas kita - PĖPIL!  Vladikas vieną dieną tiesiog pajuto, kad nori rašyti knygą. Tai nebuvo tik noras. Labiau poreikis iškloti VISKĄ popieriaus lapuose. Poreikis buvo toks stiprus, kad parduoti automobilį ir visą gyvenimą kauptą monetų kolekciją Ebėjuje, buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti.  Kompiuterių salone, paduodami baltai sterilią kompiuterio Pėpil pakuotę į rankas, pardavėjai palydėjo jį slapto pavydo ir užuojautos žvilgsniais: „Kvailys“. Maigydamas ekrane ...

-Diana, gal galėtumėt paskaityti paskutinę pastraipą? - o... tai čia mano? - Dabar jau taip. Novelę parašiau, o gal labiau - pratęsiau Sondros S. kūrybinio rašymo studijos skaitymams "Pieniniai dantys ir kiti protezai". Burtai iškrito ir mano porininke tapo Diana. Vėliau ji pakoregavo siųstą tekstą, bet šaukštai po pietų - mano pratęsimas jau buvo parašytas.  Novelė Nr. 9 Sandėris  Namas Diana Latvytė Maniau jau išsivadavusi nuo šmėklų, nes  išvykusi nutraukiau visus ryšius su savo praeitimi, tačiau mane išdavė sapnai, anot asmeninio „gyvenimo trenerio“, susiję su ilgesiu. Šiąnakt sapnavau savo motiną, štai šiame sename mūrinuke raudono šiferio stogu. Jos veidas buvo kažkoks skausmingas, jaudinantis ir dar labiau sustiprino pakylėtą įspūdį saulės įkūnyto šilumos mirgėjimo aureaole apsuptą — galėjau ranka jį paliesti — mačiau atviras duris, viena po kitos atsiveriančias pakeliui į galinį kambarį. „Jau visą valandą laukiu arbatos“, nusišypso priekaištinga rū...

Po truputį grįžtu prie skaitymo. Tiesiog, kad mažiau praleisčiau laiko telefone, prie kompo, prie TV. Pirmąjį įveikiau „Juodasis Obeliskas“ Ericho Marija Remarko. Buvo sudėtinga. Knyga skalsi. Rutininius tarpukario Vokietijos buities vaizdelius keičia karo nesugadinto jaunuolio pafilosofavimai. 330 psl smulkiu šriftu. Senokai tiek teksto skaičiau. Užtrukau mėnesį, bet taip didžiuojuos savim. Įdomus Remarko sprendimas keliuose paskutiniuose puslapiuose išvardinti vėlesnius personažų likimus. Labai ryškiai pasimato karo niokojanti galia. Tų kelių puslapių užteko. Visą knygą mąsčiau – kodėl obeliskas? Kas čia per mįslė? ir tik perskaitęs iki galo supratau, kad obeliskas tai kaip tauta – ant jos myža, kiti garbina, treti perparduoda, ketvirti – stato ant prostitutės kapo... bet ašis lieka. Manau kad šią knygą turėtų perskaityti visi politikai, kurie šaukia, kad Lietuva emigruoja. Lietuva yra ten, kur buvusi. Jos ašis tvirta kaip granitas. Labai įdomios meilės linijos.  Ypač ...

Pro mane prašvilpė juoda dėžė. Tik spėjau pamatyti, kad tai buvo karstas vežime, o gal į karstą panašus objektas  su ratais ir nikeliuotomis nešikų rankenomis. Su savo būsimąja nuotaka atvažiavom aplankyti jos tėvų Žemaitijoje ir kopėm į būdingą tam reljefui kalvą. Mano uošvių kaimas buvo įsikūręs aukštai. Kopėme viršun, o žemyn, paskui karstą, žolėtu kalno šlaitu beveik bėgo, beveik ridenosi juodai apsitaisiusi gedėtojų minia. Vyrai per trumpomis kantuotomis kelnėmis, moterys, dienines užuolaidėles primenančiomis skarelėmis, ir gale - sadistiškai užsagstytais marškiniais kaimo vaikėzų būrys: „Gaudyk“, „Apeik iš šono“, „A jau negali“... „aLi Li i “ aidėjo nuo gretimų kalvų. Man regis tame karste net girdėjau kažką rėkiant žmogaus balsu! Triukšmas ir klykavimai dingo apačioje. Stovėjau suakmenėjęs. Žvelgiau pakalnėn, tilstančio erzelio link. Sužadėtinė dar prieš kelionę man pasakė: „Čia bus mūsų santykių išbandymas“. Dabar, matydama suapvalėjusias mano akis, ramiai p...

Mano lovoje gulėjo delfinas. Ne koks nors ten žaislas ar haliucinacija, o gyvas. Slidus. Glotnus kaip šlapias batonas. Metalizuotos spalvos odos ir dailiomis, karvę primenančiomis akutėmis. Delfinai, regis, visada šypsosi. Bet šis šypsojosi tikrai labai, labai šiurpiai nuoširdžiai. - Labas Vakaras! – ištarė sodriu bosu ir mirktelėjo. Delfinus girdėjau leidžiant tą specifinį jiems klykavimą, nesitikėjau Bill Withers balso tembro. Į kambarį įėjau tiesiai iš dušo. Apie juosmenį buvau užsirišęs rankšluostį, kuris pradėjo smukti kai puoliau atgal. Bet rankenos nebuvo! - Ar šito ieškai? – delfinas suko durų rankeną kaip pistoletą ant trikampio peleko - Nebijok.  Numačiau, kad manęs išsigąsi. Mums reikia kai ką aptarti. Delfinas gašliai apsivertė apie savo ašį ir dabar į mane atsisuko savo snukučiu, kuris, anksčiau gal ir atrodęs mielas, išsišiepė plėšriais dantukais. Sucypiau kaip mergaitė ir ėmiau ropštis ant rūbų komodos. - Apie ką norit pakalbėti? Aš nieko nesuprantu! K...