John Little White

Išlipusi, krante, ji stebėjo žaidžiančius. Jaunuoliai spardė kamuolį. Keistai kraipėsi ir sukinėjosi. Ant akių, pramogai, buvo užsidėję iš vienkartinių stiklinaičių pasidarytus akinius. Treneris tiesiog žiūrėjo į ją ir šypsojosi: - Nieko čia jau nebepadarysi. Skėtį? Mandagiai paėmusi nusisuko. Ji buvo jūržuvė.

- Riešapelekei žuviai reikėjo gerai pagalvoti, prieš įkvepiant oro, - atsikirtusi ji išbėgo pro duris. Vakaro spalva buvo panaši į šermukšnių uogienę. Nėra laiko galvoti, kai apima akimirka. Kažkaip vis tiek būna. Spontaniškai žuvys išlipo į krantą, paskui ropliai sulipo į medžius, paskui žinduoliai išlipo iš medžių... reikėjo jiems visiems pagalvoti, kad jai, stovinčiai ant šlaito, gyvenimas pagalvės nepakiš. Išsitraukusi lūpinę armonikėlę, pridėjo prie lūpų ir pratisai patraukė. Kniaukianti FA.

  Atidaręs duris Vladikas atšlijo atatupstas – tarpduryje stovėjo vyras baltu kostiumu ir baltu portfeliu rankoje.  - Kodėl nesutinkate?  - sududeno baritonu. - Ką? - Trečiame žingsnyje jūsų klausė, ar sutinkate, kad kompiuterio naudojimosi laikotarpiu kompanija Pėpil jums tiektų internetą, televiziją ir kasdien šilto maisto. Nemokamai! Tai kodėl nesutinkate?  Baltažmogis kyštelėjo galvą pro dermantinu apmuštas duris, apžvelgdamas sienas ir prieangio sekciją. Vladiko lizdelis rėkte rėkė, kad čia trūksta ne tik nemokamo spartaus interneto bei neriboto maisto. - Ką žinau. Tai kad ten kažkas buvo kalbama apie donorystę, daug smulkaus teksto, -mekeno. Buvo gėda prisipažinti šiam formaliam ponui, kad niekada neskaito sąlygų, maigo mygtukus automatiškai. – O išvis kas nors skaito?! – atsitokėjęs nusprendė perimti iniciatyvą į savo rankas. Jis juk buvo savo namuose! Kaip ne kaip. - Taip, Vladislovai Rukšneli. Skaito visi, – lyg robotas papriekaištavo sv...

Gyvenime kaip ant supynių. Smarkiai supantis dingsta svoris, sunkumas. Išauga sparnai. Supynės - tai kelionės iliuzija, tačiau visada sugrįžtama ten pat. Žmogus yra svarbiausia detalė  supynėse.

https://wiredbugs.com/people-secretly-monitoring-your-social-media/corporate-spying/ Tas jausmas, kai užkiši pirštus, labiau netgi nagų kampučius tarp naujo kompiuterio nugarėlių – viršutinės ir apatinės, atlenki ekraną ir pamatai užsižiebiantį gamintojo logotipą, jam buvo nepažįstamas. Vladikas gyvenime nebuvo turėjęs nešiojamo kompiuterio. Tiesa, 1995 metais turėjo Vector stacionarų - monitoriaus kupra tada buvo didelė, o ekranas - mažiukas.  Dabar jo Vector atrodė apgailėtinai.  Visai kas kita - PĖPIL!  Vladikas vieną dieną tiesiog pajuto, kad nori rašyti knygą. Tai nebuvo tik noras. Labiau poreikis iškloti VISKĄ popieriaus lapuose. Poreikis buvo toks stiprus, kad parduoti automobilį ir visą gyvenimą kauptą monetų kolekciją Ebėjuje, buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti.  Kompiuterių salone, paduodami baltai sterilią kompiuterio Pėpil pakuotę į rankas, pardavėjai palydėjo jį slapto pavydo ir užuojautos žvilgsniais: „Kvailys“. Maigydamas ekrane ...

-Diana, gal galėtumėt paskaityti paskutinę pastraipą? - o... tai čia mano? - Dabar jau taip. Novelę parašiau, o gal labiau - pratęsiau Sondros S. kūrybinio rašymo studijos skaitymams "Pieniniai dantys ir kiti protezai". Burtai iškrito ir mano porininke tapo Diana. Vėliau ji pakoregavo siųstą tekstą, bet šaukštai po pietų - mano pratęsimas jau buvo parašytas.  Novelė Nr. 9 Sandėris  Namas Diana Latvytė Maniau jau išsivadavusi nuo šmėklų, nes  išvykusi nutraukiau visus ryšius su savo praeitimi, tačiau mane išdavė sapnai, anot asmeninio „gyvenimo trenerio“, susiję su ilgesiu. Šiąnakt sapnavau savo motiną, štai šiame sename mūrinuke raudono šiferio stogu. Jos veidas buvo kažkoks skausmingas, jaudinantis ir dar labiau sustiprino pakylėtą įspūdį saulės įkūnyto šilumos mirgėjimo aureaole apsuptą — galėjau ranka jį paliesti — mačiau atviras duris, viena po kitos atsiveriančias pakeliui į galinį kambarį. „Jau visą valandą laukiu arbatos“, nusišypso priekaištinga rū...

Po truputį grįžtu prie skaitymo. Tiesiog, kad mažiau praleisčiau laiko telefone, prie kompo, prie TV. Pirmąjį įveikiau „Juodasis Obeliskas“ Ericho Marija Remarko. Buvo sudėtinga. Knyga skalsi. Rutininius tarpukario Vokietijos buities vaizdelius keičia karo nesugadinto jaunuolio pafilosofavimai. 330 psl smulkiu šriftu. Senokai tiek teksto skaičiau. Užtrukau mėnesį, bet taip didžiuojuos savim. Įdomus Remarko sprendimas keliuose paskutiniuose puslapiuose išvardinti vėlesnius personažų likimus. Labai ryškiai pasimato karo niokojanti galia. Tų kelių puslapių užteko. Visą knygą mąsčiau – kodėl obeliskas? Kas čia per mįslė? ir tik perskaitęs iki galo supratau, kad obeliskas tai kaip tauta – ant jos myža, kiti garbina, treti perparduoda, ketvirti – stato ant prostitutės kapo... bet ašis lieka. Manau kad šią knygą turėtų perskaityti visi politikai, kurie šaukia, kad Lietuva emigruoja. Lietuva yra ten, kur buvusi. Jos ašis tvirta kaip granitas. Labai įdomios meilės linijos.  Ypač ...