John Little White

Išlydėję dramblį draugai nuslinko į vietinį barą, kaip Lionia mėgdavo sakyti, „pramušti dugno“.  Buvo gegužis. Ką tik nužydėję kaštonai. Ant šviestuvų monotoniškai klykė žuvėdros.  Draugai užsisakė po gėrimą ir susėdo po laukine vynuoge.  Buvo ramu kaip po išpažinties. Reikėjo tosto.  Taip ir sėdėjo.  Keturiese.

- Nėra tokio žodžio “baiduokliai”! - Yra! - Nėra! - Baiduoklis!.. – šūktelėjo susierzinęs Tešlius ir pakilo kokį metrą nuo žemės, kas buvo šiek tiek neįprasta jo sudėjimo vaiduokliui. – Dabar jau yra toks žodis, ir mes juo vadinsimės. Viskas prasidėjo, kai saulėtą popietę du vaiduokliai kaimynai Tešlius ir Kaulinis nusprendė aplankyti Svyruoklį, kuris gyveno laive “Meridianas”. Anksčiau Svyruoklis beveik kasdien pasroviui atsiųsdavo dovanų savo išlankstytus popierinius laivelius draugams. Tačiau jau mėnuo šie negavo jokios žinutės! Perskridę keletą gatvių ir skersgatvių Svyruoklį jie rado liūdną ir susimąsčiusį. Laikraštyje jis perskaitė, kad “vaiduokliai uostamiestyje visai nebebaido turistų”. - Viskas perniek! – sudejavo Svyruoklis – ko tik neišbandžiau: ir inkaro grandinę žvanginau, ir ant stiebo sukausi per šviesų festivalį. - Ir sumuštinį iš rankų išmušdavau, – antrino Tešlius - Ir kates pabaidydavau, – svajingai tęsė Kaulinis. - Mums reikia...

 

Tai nutiko tokio berniuko, vardu Vytukas žiemos atostogų metu.  Jis ir jo sesė Simona tris dienas lindėjo telefonuose, kol ketvirtos dienos, tiksliau, vakaro metu, mama atnešė dėžę ir sumetė į ją vaikų išmaniuosius. - Aukitės batus, vilkitės paltus, čiupkit rogutes. Tol, kol neišvažinėsit viso sniego kieme, namo negrįžkit! Tos mamos! Amžinai vadovauja! Viso sniego kieme tikrai neišvažinėsi, jo kalnai. Pirmiausia Vytukas tempė rogutėse sesę, paskui Simona brolį, kol pavargę jiedu susėdo kiemo sūpynėse. O supynės buvo metalinės. Sesė sako Vytukui: - Tu tik nelaižyk sūpynių! - Kodėl? - Ateis ledo senis su replėmis ir pagaus už liežuvio. - Koks dar senis ? Nėra jokio senio su replėmis. - Sveiki vaikai! – Kažkas skambiu, kaip varpelis balsu pasisveikino jiems už nugaros. Vaikai nustebę atsisuko. Ten stovėjo daili moteriškaitė su baltu šuniuku ant rankų. Vaikams ji patiko iš pirmo žvilgsnio. – Dėl ko čia ginčijatės? – klausia ji. - Mano sesė sako, kad jei laižysiu sūpynes, ateis senis i...

Jaustis pralaimėjusiu ir būti pralaimėjusiu du skirtingi dalykai. Kantrybė dažnai maloniai nustebina, nes priešininkas - irgi žmogus. Jam gali nutikti bet kas. Meilė, sėkmė ir kūryba nekenčia prievartos Afrikietiški būgnai ir ritmai yra jėga

Šiais metais pagalvojau, kad dpoezija pagaliau iš vaikiškos perėjo į paauglišką. O kadangi visada laikiau dpoezijos idėją dalimi savęs, man buvo be galo sunku ją paleisti. Vis atrodė kad reikia ir tą pataisyti ir aną ir tą kitaip daryti ir kitą... bet paauglė sako „fuck  - baltokai – manęs nereikia ciuskinti ant kiekvieno kampo, galiu ir pati!“ Žinojau tą, bet vis tiek sunku.  Man patinka dpoezijos, kaip atviros kūrybos idėja. Aš ja tikiu. Tie, kas dalyvauja Šaltinyje ar Oše, pajunta tą energiją, kai kūnas atsisako paklusti greičiau nei valia. Rodos kiekviena minutė brangi. Ir kūrėjai renkasi vis įvairesni. Dpoezija nėra koncertas. Arba jei jau koncertas, tai yra koncertas atlikėjams. Tačiau tik visiškai nesuprantantis renginio esmės gali pasakyti „tai susirinkite ir grokite sau“. Grojant scenoje klausytojas  yra tarsi veidrodis ir kuo labiau jis nuo muzikos nutolęs žmogus, tuo vaizdas ryškesnis. Žiūrovas bet kokiai meno rūšiai yra būtinas, tačiau kūryba kaip ir sėkmė nek...

Tą vakarą ji buvo graži sau. Taip ir jautėsi. Balta ėjo juodu pušyno keliu į sutartą vietą, įsivaizdavo, kad stebi ją iš pasalų, seka. Todėl tempė aukštyn smakrą ir dailiai mojavo kojomis. Išėjusi į ryškią žiūrovų aikštelę pajuto, kad stebėtojo miške visgi nebuvo. Nebent tas, kur čirškavo vilkmyžiuos.