John Little White

Tai nutiko tokio berniuko, vardu Vytukas žiemos atostogų metu.  Jis ir jo sesė Simona tris dienas lindėjo telefonuose, kol ketvirtos dienos, tiksliau, vakaro metu, mama atnešė dėžę ir sumetė į ją vaikų išmaniuosius. - Aukitės batus, vilkitės paltus, čiupkit rogutes. Tol, kol neišvažinėsit viso sniego kieme, namo negrįžkit! Tos mamos! Amžinai vadovauja! Viso sniego kieme tikrai neišvažinėsi, jo kalnai. Pirmiausia Vytukas tempė rogutėse sesę, paskui Simona brolį, kol pavargę jiedu susėdo kiemo sūpynėse. O supynės buvo metalinės. Sesė sako Vytukui: - Tu tik nelaižyk sūpynių! - Kodėl? - Ateis ledo senis su replėmis ir pagaus už liežuvio. - Koks dar senis ? Nėra jokio senio su replėmis. - Sveiki vaikai! – Kažkas skambiu, kaip varpelis balsu pasisveikino jiems už nugaros. Vaikai nustebę atsisuko. Ten stovėjo daili moteriškaitė su baltu šuniuku ant rankų. Vaikams ji patiko iš pirmo žvilgsnio. – Dėl ko čia ginčijatės? – klausia ji. - Mano sesė sako, kad jei laižysiu sūpynes, ateis senis i...

Jaustis pralaimėjusiu ir būti pralaimėjusiu du skirtingi dalykai. Kantrybė dažnai maloniai nustebina, nes priešininkas - irgi žmogus. Jam gali nutikti bet kas. Meilė, sėkmė ir kūryba nekenčia prievartos Afrikietiški būgnai ir ritmai yra jėga

Šiais metais pagalvojau, kad dpoezija pagaliau iš vaikiškos perėjo į paauglišką. O kadangi visada laikiau dpoezijos idėją dalimi savęs, man buvo be galo sunku ją paleisti. Vis atrodė kad reikia ir tą pataisyti ir aną ir tą kitaip daryti ir kitą... bet paauglė sako „fuck  - baltokai – manęs nereikia ciuskinti ant kiekvieno kampo, galiu ir pati!“ Žinojau tą, bet vis tiek sunku.  Man patinka dpoezijos, kaip atviros kūrybos idėja. Aš ja tikiu. Tie, kas dalyvauja Šaltinyje ar Oše, pajunta tą energiją, kai kūnas atsisako paklusti greičiau nei valia. Rodos kiekviena minutė brangi. Ir kūrėjai renkasi vis įvairesni. Dpoezija nėra koncertas. Arba jei jau koncertas, tai yra koncertas atlikėjams. Tačiau tik visiškai nesuprantantis renginio esmės gali pasakyti „tai susirinkite ir grokite sau“. Grojant scenoje klausytojas  yra tarsi veidrodis ir kuo labiau jis nuo muzikos nutolęs žmogus, tuo vaizdas ryškesnis. Žiūrovas bet kokiai meno rūšiai yra būtinas, tačiau kūryba kaip ir sėkmė nek...

Tą vakarą ji buvo graži sau. Taip ir jautėsi. Balta ėjo juodu pušyno keliu į sutartą vietą, įsivaizdavo, kad stebi ją iš pasalų, seka. Todėl tempė aukštyn smakrą ir dailiai mojavo kojomis. Išėjusi į ryškią žiūrovų aikštelę pajuto, kad stebėtojo miške visgi nebuvo. Nebent tas, kur čirškavo vilkmyžiuos.

Išlipusi, krante, ji stebėjo žaidžiančius. Jaunuoliai spardė kamuolį. Keistai kraipėsi ir sukinėjosi. Ant akių, pramogai, buvo užsidėję iš vienkartinių stiklinaičių pasidarytus akinius. Treneris tiesiog žiūrėjo į ją ir šypsojosi: - Nieko čia jau nebepadarysi. Skėtį? Mandagiai paėmusi nusisuko. Ji buvo jūržuvė.

- Riešapelekei žuviai reikėjo gerai pagalvoti, prieš įkvepiant oro, - atsikirtusi ji išbėgo pro duris. Vakaro spalva buvo panaši į šermukšnių uogienę. Nėra laiko galvoti, kai apima akimirka. Kažkaip vis tiek būna. Spontaniškai žuvys išlipo į krantą, paskui ropliai sulipo į medžius, paskui žinduoliai išlipo iš medžių... reikėjo jiems visiems pagalvoti, kad jai, stovinčiai ant šlaito, gyvenimas pagalvės nepakiš. Išsitraukusi lūpinę armonikėlę, pridėjo prie lūpų ir pratisai patraukė. Kniaukianti FA.

  Atidaręs duris Vladikas atšlijo atatupstas – tarpduryje stovėjo vyras baltu kostiumu ir baltu portfeliu rankoje.  - Kodėl nesutinkate?  - sududeno baritonu. - Ką? - Trečiame žingsnyje jūsų klausė, ar sutinkate, kad kompiuterio naudojimosi laikotarpiu kompanija Pėpil jums tiektų internetą, televiziją ir kasdien šilto maisto. Nemokamai! Tai kodėl nesutinkate?  Baltažmogis kyštelėjo galvą pro dermantinu apmuštas duris, apžvelgdamas sienas ir prieangio sekciją. Vladiko lizdelis rėkte rėkė, kad čia trūksta ne tik nemokamo spartaus interneto bei neriboto maisto. - Ką žinau. Tai kad ten kažkas buvo kalbama apie donorystę, daug smulkaus teksto, -mekeno. Buvo gėda prisipažinti šiam formaliam ponui, kad niekada neskaito sąlygų, maigo mygtukus automatiškai. – O išvis kas nors skaito?! – atsitokėjęs nusprendė perimti iniciatyvą į savo rankas. Jis juk buvo savo namuose! Kaip ne kaip. - Taip, Vladislovai Rukšneli. Skaito visi, – lyg robotas papriekaištavo sv...