John Little White

https://www.facebook.com/kavinepauze/?fref=ts

Gana dažnai įkrentu į vieną iš 2 kraštutinių būsenų - visiška empatija ir perdėtas rūpinimasis kitais arba psichopatams būdingas šaltakraujiškas savanaudiškas išskaičiavimas. Kodėl, kaip, kam ... neturiu žalio supratimo. Man tiesiog to reikia. Geriausia dalis - viskas vyksta savaime ir neturiu jokio vidinio poreikio teisintis ar aiškintis. Man atrodo privaloma rūpintis artimaisiais, bet neįmanoma viršyti vidinių galių. Dieve... kaip laukiu, kada visą tai pasibaigs.

Bandau išreikšti mintis be visokių šypsenėlių, liūdnų veidelių. Kaip parašyti tekstą, kuriame jaustųsi šypsena, liūdna nuotaika? Kai ilgas tekstas, tai pakankamai lengva, bet kai reikia parašyti vieną sakinį - tai jau aukštasis pilotažas. Kam to reikia? Aš tai vadinu dekompiuterizacija. Grįžimas iš virtualaus pasaulio į realų.

Sunku patikėti, tačiau žmonės jau dabar puošia namų fasadus Kalėdiniais papuošimais. Pastebėjau vakar, vedžiodamas šunį. Galvoje šmėstelėjo tulžinga mintis: - Girliandos... Tie šviestuvų pasaulio klounai.

Mano aitvaras - ne kroviniui nešti, gaudyti žaibui, dulkėti lentynoj, pelyti pelėms. Tik stebėti Tave Mažajame Paryžiuje su puodeliu grakščiai ir mažyliu aukštyn ---------------- Drakono galva, kaspinų uodega - mano aitvaras skirtas tam siūlui, kurį Tu laikai... Skiriu L.B.

Savo nelaimei esu gana neatsparus įtaigai. Man galvoje nuolat kirba kelios idėjos, kurios neduoda ramiai gyventi. Nieko buitiško. Grynas egzistencializmas. Būna, užsimirštu. Dirbu,  gyvenu gyvenimą ir tada... kažkas praveria galines dureles ir įmeta rankinę granatą. BOOOMMMMM! Šįryt perskaičiau: pelenams nesvarbu  iš kurios pusės  pučia vėjas  ir pamąsčiau, kad pelenai - tikra, vėjas - tikra... Viskas tikra, išskyrus... (skaityti greitakalbe) norą išlikti amžinai, palikti žymę istorijoje, kitų žmonių gyvenimuose, muzikoje. O tai jau tiesiog pasipūtimas. Ir ta frazė - "iš pelenų į pelenus" tik atsakomybės "Dievui" permetimas. Kompleksinis požiūris į mus supantį pasaulį - štai kur yra tikrasis prakeikimas. Bet, jei atvirai, su tokiu požiūriu yra labai lengva. Viskam atsiranda pateisinimai, įrankiai ir metodai. fiiiuuu.... Išsišnekėjau. Palengvėjo.

Pastebėjau, kad aš irgi sergu trenkiamų durų sindromu . Karts nuo karto noriu įrodyti savo tiesą paskutiniu TAUKŠT!. Paskutinių "nes aš taip pasakiau", paskutiniu komentaru, paskutine replika. Sergu, bet, manau, kontroliuoju tai. Susilaikau. (Kai KAS, beje, labai netgi nesutiktų ) Dar suvedžiau šį sindromą su polinkiu į savižudybę. Juk mirtis toks neatšaukiamas šauktukas. Pyst - ir nėr žmogaus. Pasakiau viską! Efektinga. Ir, beje, 100 proc neatšaukiama. Todėl visi, turintys polinkį į trenkiamų durų sindromą yra potencialūs savižudžiai. TAUKŠT!