John Little White

Man žiauriai įdomi didžiojo sprogimo teorija: visa visata kažkada tilpo viename ... nieke . Po sprogimo niekas įgavo laiką ir masę. Mokslininkai dėl viso to nesutaria, bet man pasirodė intriguojantis faktas, kad tuo pat metu susiformavo materija ir antimaterija. Kas materijai yra pliusas, antimaterijoj yra minusas, kas yra kairė, ten yra dešinė. Dar pagalvojau, kad mano protas veikia kaip antimaterija - tai kas mane turėtų sugniuždyti - džiugina mane (tarsi nemokamas patirties seminaras) ir tai, kas turėtų mane džiuginti, mane liūdina (nes visi geri dalykai baigiasi arba turi pasekmes. Be to, geros patirtys nieko neišmoko.) Hmmm... na gal ir ne kaip antimaterija. Gal tik šiaip pasąmonė gražino vaizdinį. Va taip (ne)dirba baltoko smegenys!

- Tu žaidi ne pagal taisykles! - Ne, tai tu žaidi ne tą žaidimą. Nesuprantu 99 % ką žmonės man rašo ar komentuoja. Ir ne todėl, kad esu visiškas priekvailis, tiesiog suprantu, kad viskam aš pritaikau savo patirtį, savo požiūrį ir savo taisykles. Kartu suvokiu, kad tie "kiti" tokie pat kaip aš ir jie perdavinėjo žinią, o aš viską sugadinau. Kalba - tai sugedęs telefonas. Ironija. Su šituo rudeniu mane kamuoja abejonės. Kaip ir kasmet.

Kažkodėl skaitau visas eiles, talpinamas rasyk.lt. Didžiąja dalimi tai niekam tikusi grafomanija. Dažnai su klaidom. Gramatinėm, loginėm. Nežinau kodėl taip elgiuos. Kartais noriu pakomentuoti, bet susilaikau. Kokia prasmė sakyti žmogui pastabas, kurios neatneš jokios naudos. Kokia prasmė iš viso kalbėti, jei nėra ką pasakyti? Baigiau. ------ Nors ne, nebaigiau. Ritualas! Štai kas svarbu. Kaip ir šis blogas. Niekam neįdomus, niekam nereikalingas. Kaip tas kamuolys su krauju išpieštu veidu nelaimėliui negyvenamoje saloje. ------ Dievinu lietuvių kalbą. Ja galima užrašyti tokias mintis, kurios niekada niekur ir niekaip visoje Visatoje nematerializuotųsi. ------ Koks keistas aplinkybių sutapimas!

Pastaruoju metu daugybę laiko praleidžiu studijoje. Dirbu su looperiu. Ieškau ritmų, sąskambių. Kartais išties įdomiai gaunasi. Gaila tik, kad neturiu kam parodyti. Reikia padaryti koncertą. Tokį pusiau elektroninį, netgi kiek primityvoką. Tokį pachilinimui. Meditacinį. Nieko gilaus. Reikia tik sugalvoti kur, kada, kam.

Laumės durnelės Kas rytą dykai Ruošia programą Ant sienos trofėjus - Sparnas gegužės, o gegužiukai pakyla į kelią Kaipgi, brolau, taip nutiko? Mėnulio šviestuvai, Valtornos ir fūzai! --------------------------- Voljere iš aukso Nėra vienišesnio Už šunį su blusom

Mano bičiulis Valerijus karts nuo karto man atsiunčia kokias nors mintis pvz.: "jei kažkas tavęs nevirškina reiškias nespėjo tavęs suėsti", arba "Šuo su blusomis niekada nėra vienišas". Man iš galvos neišeina pastarasis. Kažkaip surezonavo, tad gimė toks dvieilis: Nėra vienišesnio žmogaus Už šunį su blusom Jis man skamba ir skamba visą ryt galvoje - kas tas šuo, kas tas žmogus ir kas tos blusos?

Šiandien su Alvydu džaminom. Kažkokiame kitame lygmenyje grojam. Kvailystes. Džiaugiuos tuo. Nes kai norisi kažkokio "stabilaus" gabalo - tiesiog pasiimam ką nors iš mūsų senojo repertuaro. Ilgokai kartu negrojom. Tokiems mėgėjams kaip mes tai reiškia gerą valandą "įsigrojimo". Atsigavau. Iš šono tikriausiai girdėjos, kad mes rimtai švenčiam Žolines. Ir tikrai ne gerąja prasme!