John Little White

Prisipažinsiu per dieną supyksu ne vieną ir net ne kelis kartus. Rašalas išsilieja į smegenis. Įtūžtu. Daugiausia kai pagalvoju kaip neteisingai surėdytas pasaulis. Ir mažiausiai kartą noriu ką nors pasiųsti nahui. Na va . Palengvėjo. Daug ką reikia kažkokiu būdu pasakyti, kad neliktų viduje. Manau, kad todėl taip populiaru keiktis. Per skubėjimą sunku atsekti ant ko pyksti. Kas iš tikro nusipelno. Taip ir žaibuoji kaip supistas keikūnas.

Atsitrauk nuo žemėlapio sako mano bičiulis. Šiandien masčiau apie save prieš kokius 5 - 7 metus. Ir suprantu kaip neadekvačiai vertinau savo veiksmus. Beveik gėda. Kaip bus gėda po kokių 5 - 7 metų. Irmina sako viskas keičiasi kas 18 mėn. Bet įvertinti pokyčius reikia daug daugiau.

Vieno nesuprantu - kaip galima kurti sau? Kaip galima vieninteliu klausytoju ar žiūrovu pasiskelbti save? Tarkim dailininkas, kuris niekad nerengia parodos, nes darbai nėra tinkami žiūrovui. Arba poetai, kurie iš tikro nesidomi poezija, o tik štampuoja eiles. O kai skaito - ko gero yra vieninteliai, kurie supranta, ką skaito. Išleidžia knygas, nors ko gero pakaktų vieno A4 lapo. Arba muzikantai, kurie pagauti karštinės groja nuo vieno mokamo koncerto iki kito, sustoję pradinėje kūrybiškumo stadijoje. Nekalbu apie profesionalus. Kalbu apie mėgėjus, pasijutusius profesionalais. Autorystė, ko gero, yra pati juodžiausia menininko iliuzija. Stabdanti. Traukianti atgal savininkiška jėga. Skatinanti užsidaryti ir kaip Golumui džiaugtis aukso žiedeliu. Aš sukūriau netoli šimto dainų ir nežinau ar nors viena iš jų priklauso man. Nežinau. Nes vis dar kuriu jas. Jei kas prisijungia groti kartu - atiduodu pusę to. Užsiregistravau Latgoj ir labai džiaugiuos kapsinčiom kapeikom. Tarkim tai ...

Pastaruoju metu vis išpuola groti tiesiai po darbo. Pakylu nuo darbo stalo - ir į koncertą. Tai yra labai patogu, bet labai labai labai ŽIAURIAI blogai. Visų pirma pakilus nuo kompiuterio gebėjimas blaiviai vertinti būna nuslopęs. Viskas būna nuslopę - emocijos, verbalika. Net rankos sustingę. Reikia daug valios pastangų norint gerai atlikti kūrinį. Ir sakydamas "valios pastangų" turiu galvoje mechaninį savęs privertimą. Nors iš šono taip neatrodo

Organizuojant Dpoezijos šaltinį pastebėjau, kad 90 % laiko, darbo ir energijos aš atiduodu bendraudamas su organizatoriais ir renginio dalyviais. Įkalbinėdamas, konsultuodamas, motyvuodamas. Likę procentai - tai buitis. Nieko tokio, tačiau visada nusišypsau į ūsą, kai prisimenu įkalbinėjimus gražinti festivalį prie Jūros. Būtų lygiai tas pats tik atsirastų dar ir 200 % daugiau buities reikalų - leidimai, aparatūra, stovykla, reklama, blablabla. Noriu skųstis, tačiau pats nuolatos kartoju, kad nusivylimas ateina iš pernelyg didelių lūkesčių, o aš laukiu, kad kas paskambintų ir pasakytų "Va - sugalvojau tokią idėją! Darom?", o niekas neskambina. :) Panika. Tris kartus įkvepiu, iškvepiu ir judu toliau.

Šiandien skridom apžiūrėti Dpoezijos šaltinio nusileidimo vietos Alvydo skraidykle. Nuskridus iki Raseinių paaiškėjo, kad nusileisti dėl turbulencijos nepavyks. Tad apsukę kelis ratus pasukom atgal į Klaipėdą. Tai buvo šalčiausios ir labiausiai įtemptos 3 valandos mano gyvenime. Grįžęs kritau į lovą. Išmiegojau 5 valandas. Reziumuojant - Dpoezijoj bus TIK parasparniai (tiems tai niekas nebaisu)

Penktadienis man labai sunki diena. Katastrofiškai. Keičiam įrangą darbe tad.. Sunku tokiam sudaužytam į gabalus stovėti scenoj. Turėjau šokti, kad save prikelčiau. Toks buvo ir pasirodymas pas Irminą - su patrypimais.