Festivalis...

Atvirai sakau – sudėjau visus energijos, išradingumo, nuoširdumo, entuziazmo likučius. Bet tai svarbu ko gero tik man vienam, o ir papasakoti noriu ne apie tai.
Man patinka atviros kūrybos kaip kokio atviro kodo idėja. Aš esu užsikrėtęs ta mintimi. Kūrybiniu komunizmu. Manau, kad kiekvienam turi būti atlygintina pagal nuopelnus, tačiau kiekvienas turi teisę nepasiimti užmokesčio, pasidalinti juo su tais, kam reikia labiau. Ir kalbu ne tik apie pinigus. Apie viską – muziką, tekstą, vaizdą, turinį, šviesą, kurią sukuriame.
Tai yra bazinės tezės kuriomis vadovavaus rengdamas festivalį. Ir visai netyčia, kažkokiu stebuklingu būdu mano ir visų organizatorių biolaukai surezonavo! Gal ne 100 %, gal net ne nuo pradžių.
Čia tik dalis to, ką parsivežiau iš festivalio.
Esu nepavargęs. Pasijutau taip lyg panašiai buvau jautęsis. Kai grįždavau po vaikų vasaros stovyklų – išsekęs, pasikrovęs, pilnas įspūdžių ir laimingas.

Trečiadienis

Viską prisiminti

Viskas prasidėjo trečiadieniu, garso pulto paieškomis, bandymu ko nors nepamiršti važiuojant į Daugodus. Atgal tai juk negrįši. Pagaliau priėmėm sprendimą – išsinuomoti. Kaip vėliau paaiškėjo – to pulto mums ir neprireikė. Dėl prasto oro atšaukus renginius pultais tiesiog pradėjo snigti :)
Taigi trečiadienis. Prifarširuoju Renuką iki viršaus. 2 val kelio.


Sveiki Daugodai. Atvažiavom su Magdute į pavakarę. Vėliau prisijungė ir Jonukas. Atvežė Ievos paveikslus. SMS iš Gintariaus: „Jau lekiu, ar butelį paimt?“. Neprireikė.
Pasirodė pirmoji festivalio savanorė Otilija (Dieve kaip sunku atsiminti jos vardą 😊 ).


Gintarius jau čia!
Lauke vėjas. Vilties, kad skraidysim nebeliko.  Įsirengėme fotelio sceną (kuri paskui tapo tiesiog scena). Pasijungėme. Blūdijom iki pergalės.

Ketvirtadienis

Ruoštis ruoštis ruoštis

Ketvirtadienio rytas, dar daugiau debesų. Apie piet atvažiavo Alvydas. Pusryčiai, kava. Ievai nusiunčiau patalpos fotografijas, ji atsiuntė kaip kabinti paveikslus. Daug rutininio darbo. Pasitarimų. Padėkų ruošimo. Planavimo.

Atvažiavo Ieva, renginio vedėja. Asta su Andrium.

Vakare vėl grįžom į sceną ir dėjom dar daugiau blūdo.

Penktadienis!

Žaibiškas sprendimas

Atvažiavo scena. Didelė. Aukšta. Norėtųsi jaukesnės, bet labiau jaudinamės dėl to, kas joje vyks. Ta prasme atlikėjai gros sausi ar šlapi. Kyla vėjas. Akivaizdu, kad Skraidyklių nebebus. Atvažiuoja garsistas su aparatūra. Sūbai, satelitai, trifaziai, prožektoriai, visoks velnias, kurį jie vis tempia ir tempia iš mašinos.  Ima lyti.
Žaibiškas sprendimas – keliamės į vidinę salę. Buvom nepasiruošę tam, bet labiausiai kentėjo garsistai.

Permastom patalpos savybes, workšopus, erdves, kur ką talpinsime.
Sulekia visi organizatoriai, savanoriai. Glebėsčiuojamės džiaugiamės, dėliojamės darbus. Lengvas chaosas. Situaciją, tiesą sakant, išgelbėjo lietus. Didesnėje teritorijoje , daugiau žmonių ir būtume pražuvę. Garso operatorius nebuvo stipriausias, kokį pažinojau. Scenoje nėra antro darbininko. Tą darbą imuosi daryti aš, ženklais bandau parodyti ką girdi atlikėjai iš monitorinių kolonėlių. Tai gana sudėtinga, nes negirdžiu viena ausimi. Neskiriu kai kurių dažnių. Sunku . Ieva didvyriškai veda renginį. Groja daugiausia raseiniškiai ir iš toliau atvažiavęs jaunimas. Iš esmės visai neblogai, tik daugelis jų neturi sceninio įdirbio.
Labai sunku, kai žmogus skamba blogai, o tu, kaip garsistas, turi pripažinti, kad kitaip nebus, tiesiog žmogus taip skamba.
Daugelis lipa į sceną pasiruošę pusės valandos programą. Siaubas! Reguliuodamas mikrofonus prašau – ne daugiau 4 dainų. Kaip taisyklė pagrojamos 5/6 dainos. Visi įsitikinę, kad jų dainos trumpos.
Labiausiai supykdė, kad užtęsdami programą kai kurie atlikėjai tiesiog susipakuoja instrumentus ir važiuoja namo. Kąąąą? Tai palaukit pabaigos, kuri dėl kolektyvinio trumpų dainų sindromo nusikelia pusantros valandos.
Trūko tempo. Sistemos.
 Situacija ėmė taisytis į sceną užlipus Germanavičiams, Andriejui, Michailui, Gintariui, Daivai. O širdį užglostė Giedriaus dainos. Labai gaila, kad jis trumpai. Bet už tai efektingai! Myliu jį už jo dainas.
Poezijos skaitymai šiais metais kaip niekad buvo įdomūs. Rūta priruošė klausimų poetams, pati skaitė. Buvo tikrai gražus vidurnakčio akcentas!
Užrakinam salę. Einam miegot. Orgkomitetas virtuvėj – pasirodau kaip paskutinis šiknius ir „griežtai“ sudėlioju šeštadienio ryto planus.

Šeštadienis

Misija neįmanoma

Lyja. Skambinu Raudonam autobusiukui – maitinimas lauke neįmanomas. Mane pasiunčia toli toli kaip tą galima padaryti nevartojant keiksmažodžių. Skambinu keramikei – jai pasirodė blogas oras ir todėl neatvažiuos. Dėl to man buvo klaikiai apmaudu. Bet yra naujas workšopas – piešimas. Tai gelbėja mažuosius.
Virtuvėje girtas Doncė. Keiksmai, riksmai. Manau viena iš savanorių dėl to nusprendė išvažiuoti anksčiau. Labai jos atsiprašau.
Misija neįmanoma – sudėlioti viską laike ir erdvėje. Renkasi atlikėjai. Atvažiuoja mūsų garsistas Paulius. Atvažiuoja Martynas su AKD. Net soundchekas priverčia besirenkančius žmones suklusti.
Skambutis. Biržai. „Ar festivalis vyksta ir tokiu oru?“ „Taip“ „Atvažiuojam“ . Atvažiavo, atvežė duonos 😊 Tokie dalykai užkrečia gerumu.

Chekinamės garsą iki 15 val. nes Atvažiavo Gyvi teatre su spektakliu vaikams. Buvau apžavėtas. Ir eilinį kartą patvirtinęs savo teoriją, kad reikia viską išbandyti. Šis festivalis gali talpinti visas meno ir veiklos rūšis.
Ketvirtą groja „Akustiniai niekšeliai“. 100 proc. pasiteisinusi prieškoncerto mintis – scenos nereikia laikyti tuščios. Dar prieš koncertą žmonės buvo pasiruošę, apšildyti muzikos.

Nesiplėsiu kokie nerealūs yra Antikvariniai Kašpirovsio dantys. Man patiko, kad didžiausią jėgą mes pasilikome pradžiai (beje, visai netyčia), o ne pabaigai, nes tada daug kas tiesiog nesulaukia. O, kaip vėliau paaiškėjo laukti būtų tekę 7 valandas!
Toliau sekė Edma su visais savo briedžiais. Va tie tai turi parako.

Iš esmės nieko nenoriu išskirti, vieniems pasisekė geriau pasirodyti, kitiems silpniau. Viską lėmė geras garsas ir pozityvas scenoje, už jos, prieš ją, aplink ir nuolatos.
Aš gal tik noriu išskirti Irmą ir Povilą Žemaičius. Kažkas manyje lūžo klausant jų vos girdimo dainavimo. Kažkas surezonavo su mano ašarų liaukom. O gal dėl nuovargio.
Ir žinoma mano mylimieji Antro posmelio klubas. Ko gero sunku įsivaizduoti geresnę festivalio finalinę dainą.
Ir tada tik PYST Kuršių Ainiai su vakarone. Kai dėjo tai dėjo. Vos vilkau kojas, bet šokau! Taip šokau, lyg devyni kaubojai būtų šokdinę revolveriais. Ačiū brangieji!
Poezijos skaitymai. Rūta. Išsekę, nurimę veidai. Triukšmą iškosėjusioje erdvėje. Posmai. Magiška.
Antra nakties. Rosvaldas kviečiasi mane ir Alvydą pas save į pavėsinę. Geriam samagoną. Kalbam apie skraidymą, nardymą, šeimas, vaikus... Ech...

Sekmadienis

Atleidimai ir atsileidimai

Vos gyvi renkamės virtuvėn. Valerijus kur buvęs kur nebuvęs nori checkintis garsą. Nori – gausi.
Atvažiuoja Juozapas. Dieviškai talentingas bičas. Geriausias sekmadienio ryto kavos gurkšnis. Viskas atsistoja į savo vietas.
Groja ištikimas klausytojas iš Jurbarko. Visai neblogai. Energija ir entuziazmas. Sena mokykla.
Uždarau 2017 festivalį ir tada... į sceną ima lįsti visi kas norėjo dar trupučio – Gintarius, Alvydas, Jonukas, Darius, Akustinis niekšelis... Paleido stygas visi... Bliamba chebra, kodėl jūs taip nepavarėt kai koncas buvo?!!!! Fantastiškas 2 val koncas. Pasisekė visiems.
Renkuosi daiktus. Iš visų pakampių. Visas tas 2 valandas. Atsiglebėsčiuojam. 18 val. – Klaipėda.
Krentu miegot.
Laimingas.
  


Komentarai