Festivalis...
Atvirai sakau – sudėjau visus energijos, išradingumo,
nuoširdumo, entuziazmo likučius. Bet tai svarbu ko gero tik man vienam, o ir papasakoti
noriu ne apie tai.
Man patinka atviros kūrybos kaip kokio atviro kodo idėja. Aš
esu užsikrėtęs ta mintimi. Kūrybiniu komunizmu. Manau, kad kiekvienam turi būti
atlygintina pagal nuopelnus, tačiau kiekvienas turi teisę nepasiimti
užmokesčio, pasidalinti juo su tais, kam reikia labiau. Ir kalbu ne tik apie
pinigus. Apie viską – muziką, tekstą, vaizdą, turinį, šviesą, kurią sukuriame.
Tai yra bazinės tezės kuriomis vadovavaus rengdamas festivalį.
Ir visai netyčia, kažkokiu stebuklingu būdu mano ir visų organizatorių
biolaukai surezonavo! Gal ne
100 %, gal net ne nuo pradžių.
Čia tik dalis to, ką parsivežiau iš festivalio.
Esu nepavargęs. Pasijutau taip lyg panašiai buvau jautęsis.
Kai grįždavau po vaikų vasaros stovyklų – išsekęs, pasikrovęs, pilnas įspūdžių
ir laimingas.
Trečiadienis
Viską prisiminti
Viskas prasidėjo trečiadieniu, garso pulto paieškomis,
bandymu ko nors nepamiršti važiuojant į Daugodus. Atgal tai juk negrįši.
Pagaliau priėmėm sprendimą – išsinuomoti. Kaip vėliau paaiškėjo – to pulto mums
ir neprireikė. Dėl prasto oro atšaukus renginius pultais tiesiog pradėjo snigti
:)
Taigi trečiadienis. Prifarširuoju Renuką iki viršaus. 2 val
kelio.
Sveiki Daugodai. Atvažiavom su Magdute į pavakarę. Vėliau prisijungė ir Jonukas. Atvežė Ievos paveikslus. SMS iš Gintariaus: „Jau lekiu, ar butelį paimt?“. Neprireikė.
Pasirodė pirmoji festivalio savanorė Otilija (Dieve kaip sunku atsiminti jos vardą 😊 ).
Sveiki Daugodai. Atvažiavom su Magdute į pavakarę. Vėliau prisijungė ir Jonukas. Atvežė Ievos paveikslus. SMS iš Gintariaus: „Jau lekiu, ar butelį paimt?“. Neprireikė.
Pasirodė pirmoji festivalio savanorė Otilija (Dieve kaip sunku atsiminti jos vardą 😊 ).
Lauke vėjas. Vilties, kad skraidysim nebeliko. Įsirengėme fotelio sceną (kuri paskui tapo
tiesiog scena). Pasijungėme. Blūdijom iki pergalės.
Ketvirtadienis
Ruoštis ruoštis ruoštis
Ketvirtadienio rytas, dar daugiau debesų. Apie piet
atvažiavo Alvydas. Pusryčiai, kava. Ievai nusiunčiau patalpos fotografijas, ji
atsiuntė kaip kabinti paveikslus. Daug rutininio darbo. Pasitarimų. Padėkų ruošimo.
Planavimo.
Atvažiavo Ieva, renginio vedėja. Asta su Andrium.
Vakare vėl grįžom į sceną ir dėjom dar daugiau blūdo.
Penktadienis!
Žaibiškas sprendimas
Atvažiavo
scena. Didelė. Aukšta. Norėtųsi jaukesnės, bet labiau jaudinamės dėl to, kas
joje vyks. Ta prasme atlikėjai gros sausi ar šlapi. Kyla vėjas. Akivaizdu, kad
Skraidyklių nebebus. Atvažiuoja garsistas su aparatūra. Sūbai, satelitai,
trifaziai, prožektoriai, visoks velnias, kurį jie vis tempia ir tempia iš
mašinos. Ima lyti.
Žaibiškas sprendimas – keliamės į vidinę salę. Buvom
nepasiruošę tam, bet labiausiai kentėjo garsistai.
Permastom patalpos savybes, workšopus, erdves, kur ką
talpinsime.
Sulekia visi organizatoriai,
savanoriai. Glebėsčiuojamės džiaugiamės, dėliojamės darbus. Lengvas chaosas.
Situaciją, tiesą sakant, išgelbėjo lietus. Didesnėje teritorijoje , daugiau
žmonių ir būtume pražuvę. Garso operatorius nebuvo stipriausias, kokį
pažinojau. Scenoje nėra antro darbininko. Tą darbą imuosi daryti aš, ženklais
bandau parodyti ką girdi atlikėjai iš monitorinių kolonėlių. Tai gana
sudėtinga, nes negirdžiu viena ausimi. Neskiriu kai kurių dažnių. Sunku ☹.
Ieva didvyriškai veda renginį. Groja daugiausia raseiniškiai ir iš toliau
atvažiavęs jaunimas. Iš esmės visai neblogai, tik daugelis jų neturi sceninio
įdirbio.
Labai sunku, kai žmogus skamba blogai, o tu, kaip garsistas,
turi pripažinti, kad kitaip nebus, tiesiog žmogus taip skamba.
Daugelis lipa į sceną pasiruošę pusės valandos programą. Siaubas! Reguliuodamas mikrofonus prašau
– ne daugiau 4 dainų. Kaip taisyklė pagrojamos 5/6 dainos. Visi įsitikinę, kad
jų dainos trumpos.
Labiausiai supykdė, kad užtęsdami programą kai kurie
atlikėjai tiesiog susipakuoja instrumentus ir važiuoja namo. Kąąąą? Tai
palaukit pabaigos, kuri dėl kolektyvinio trumpų dainų sindromo nusikelia
pusantros valandos.
Trūko tempo. Sistemos.
Situacija ėmė taisytis į
sceną užlipus Germanavičiams, Andriejui, Michailui, Gintariui, Daivai. O širdį
užglostė Giedriaus dainos. Labai gaila, kad jis trumpai. Bet už tai efektingai! Myliu jį už jo dainas.
Poezijos skaitymai šiais metais kaip niekad buvo įdomūs.
Rūta priruošė klausimų poetams, pati skaitė. Buvo tikrai gražus vidurnakčio
akcentas!
Užrakinam salę. Einam miegot. Orgkomitetas virtuvėj –
pasirodau kaip paskutinis šiknius ir „griežtai“ sudėlioju šeštadienio ryto
planus.
Šeštadienis
Misija neįmanoma
Lyja. Skambinu Raudonam autobusiukui – maitinimas lauke
neįmanomas. Mane pasiunčia toli toli kaip tą galima padaryti nevartojant
keiksmažodžių. Skambinu keramikei – jai pasirodė blogas oras ir todėl
neatvažiuos. Dėl to man buvo klaikiai apmaudu. Bet yra naujas workšopas –
piešimas. Tai gelbėja mažuosius.
Virtuvėje girtas Doncė. Keiksmai, riksmai. Manau viena iš
savanorių dėl to nusprendė išvažiuoti anksčiau. Labai jos atsiprašau.
Misija neįmanoma – sudėlioti viską laike ir erdvėje. Renkasi
atlikėjai. Atvažiuoja mūsų garsistas Paulius. Atvažiuoja Martynas su AKD. Net
soundchekas priverčia besirenkančius žmones suklusti.
Skambutis. Biržai. „Ar festivalis vyksta ir tokiu oru?“ „Taip“
„Atvažiuojam“ . Atvažiavo, atvežė duonos 😊 Tokie dalykai užkrečia gerumu.
Chekinamės garsą iki 15 val. nes Atvažiavo Gyvi teatre su
spektakliu vaikams. Buvau apžavėtas. Ir eilinį kartą patvirtinęs savo teoriją,
kad reikia viską išbandyti. Šis festivalis gali talpinti visas meno ir veiklos
rūšis.
Ketvirtą groja „Akustiniai niekšeliai“. 100 proc.
pasiteisinusi prieškoncerto mintis – scenos nereikia laikyti tuščios. Dar prieš
koncertą žmonės buvo pasiruošę, apšildyti muzikos.
Nesiplėsiu kokie nerealūs yra Antikvariniai Kašpirovsio
dantys. Man patiko, kad didžiausią jėgą mes pasilikome pradžiai (beje, visai
netyčia), o ne pabaigai, nes tada daug kas tiesiog nesulaukia. O, kaip vėliau
paaiškėjo laukti būtų tekę 7 valandas!
Toliau sekė Edma su visais savo briedžiais. Va tie tai turi
parako.
Iš esmės nieko nenoriu išskirti, vieniems pasisekė geriau
pasirodyti, kitiems silpniau. Viską lėmė geras garsas ir pozityvas scenoje, už
jos, prieš ją, aplink ir nuolatos.
Aš gal tik noriu išskirti Irmą ir Povilą Žemaičius. Kažkas
manyje lūžo klausant jų vos girdimo dainavimo. Kažkas surezonavo su mano ašarų
liaukom. O gal dėl nuovargio.
Ir žinoma mano mylimieji Antro posmelio klubas. Ko gero
sunku įsivaizduoti geresnę festivalio finalinę dainą.
Ir tada tik PYST Kuršių Ainiai su vakarone. Kai dėjo tai
dėjo. Vos vilkau kojas, bet šokau! Taip šokau, lyg devyni kaubojai būtų šokdinę revolveriais. Ačiū
brangieji!
Poezijos skaitymai. Rūta. Išsekę, nurimę veidai. Triukšmą
iškosėjusioje erdvėje. Posmai. Magiška.
Antra nakties. Rosvaldas kviečiasi mane ir Alvydą pas save į
pavėsinę. Geriam samagoną. Kalbam apie skraidymą, nardymą, šeimas, vaikus...
Ech...
Sekmadienis
Atleidimai ir atsileidimai
Vos gyvi renkamės virtuvėn. Valerijus kur buvęs kur nebuvęs
nori checkintis garsą. Nori – gausi.
Atvažiuoja Juozapas. Dieviškai talentingas bičas. Geriausias
sekmadienio ryto kavos gurkšnis. Viskas atsistoja į savo vietas.
Groja ištikimas klausytojas iš Jurbarko. Visai neblogai.
Energija ir entuziazmas. Sena mokykla.
Uždarau 2017 festivalį ir tada... į sceną ima lįsti visi kas
norėjo dar trupučio – Gintarius, Alvydas, Jonukas, Darius, Akustinis
niekšelis... Paleido stygas visi... Bliamba chebra, kodėl jūs taip nepavarėt
kai koncas buvo?!!!! Fantastiškas
2 val koncas. Pasisekė visiems.
Renkuosi daiktus. Iš visų pakampių. Visas tas 2 valandas. Atsiglebėsčiuojam.
18 val. – Klaipėda.
Krentu miegot.
Laimingas.
Komentarai