Kaip aš mečiau rūkyti

-

Dabar man 35 metai. Be cigaretės gyvenu jau daugiau nei 5 metai. Norėdamas papasakoti kaip mečiau, turiu papasakoti kaip pripratau.
Pradėjau būdamas studentas. 19 m. - tas amžius kai norisi viską išbandyti – nikotiną, perdozuoti alkoholio (stipresnių narkotikų ačiū Dievui nepasitaikė), norisi iš gyvenimo pasiimti viską ir iškart. Pirmosios cigaretės susižavėjimo nekėlė, bet po truputi tai tapo įpročių. Vėliau įsidarbinau. Iškart turiu pastebėti – įpročiai perimami iš aplinkos. Rūkantys bendradarbiai, bendraklasiai, bendrakursiai – dažniausia rūkymo priežastis. Negaliu pasakyti, kad buvau užkietėjęs rūkorius. Cigarečių pakelio man užtekdavo 2-3 d.
Tiesą sakant nelabai ką čia ir yra pasakoti – eilinis rūkantis lietuvis. Kaip eilinis rūkantis lietuvis vis pasvajodavau – kiek pinigų sutaupyčiau nerūkydamas. Sveikatos problemos manęs niekada labai nekamavo, tad net dabar, kai ilgą laiką nerūkau, negaliu pasakyti ar rūkymas kenkia.
Čia prasideda mano pasakojimo teorinė dalis.

Svarbiausia - motyvas.

Man tai buvo pinigai. Kitiems – sveikata. Tretiems – pavyzdys artimiesiems. Ketvirti tiesiog neturi sąlygų rūkyti.
Jei nėra motyvo, mano galva, mesti rūkyti (beje kaip ir visų kitų „žalingų“ įpročių) neverta net pradėti.

Antras žingsnis – sistema.

Kurdamas savo sistemą į rūkymo poveikį sau žiūrėjau grynai mediciniškai. Nors nesu tos srities specialistas, tačiau pastebėjau, kad sistemingas cigaretės užsitraukimas (pvz.: per darbo pertraukėles) skatina mane didinti dozę ir atvirkščiai. Tada supratau auksinę tiesą – STANDARTINĖS CIGARETĖS ŽMOGUI YRA PER DAUG.

Trečias žingsnis – sistemos pritaikymas

Logiškai peršasi išvada – rūkyti galiu, tačiau tik tiek, kiek reikalauja mano organizmas. Praktikoje atrodė taip – pradžioje surūkydavau nevisą cigaretę, vėliau pusę dar vėliau – užtekdavo vieno dūmo. Paprastam žmogui tokia sistema atrodo grynas išlaidavimas. Tačiau per pusmetį išmetęs tuziną nurūkytų cigarečių jau penkeri metai neišleidau nė lito šiam įpročiui. Kartais kompanijoje man kyla noras užsitraukti cigaretę, tačiau užtraukęs pirmą dūmą suprantu – VISKAS, MAN JAU GANA.

Savo sistemą aš pavadinau - „Grįžti atgal savo pėdomis“.

Pabaigai norėčiau pastebėti, kad iki pat šios dienos aš nelaikau rūkymo „žalingu“ įpročiu. Kiekvienas savaip eina iš proto, kiekvienas yra savo kūno šeimininkas. Tačiau cigaretės atsisakymas pakoregavo mano gyvenimą. Ir galiu drąsiai teigti - tik į gerą.

Komentarai

Rašyti komentarą