John Little White

Yra tokių daiktų, kurių nafik reikia, bet žmogus jauti nenumaldomą norą įsigyti. Pavyzdžiui: Picos pjaustyklė Elektros generatorius Figūrinio pjovimo medžio staklės Kavos aparatas Batų valymo mašina Naujas kompas Greitas internetas Perkusijos būgneliai arba ukulelė Mokyklinis stalas (naujas) Naminės gėlės Mielas šuniukas Gitaros efektų pedalas Ir mano šiandienos favoritas: skaitmeninis garso pultas presonus Žiūriu ką gali ir lydausi kaip abiturientė prie antrakursio. Suvokiu, kad brangu ir kad skirtas išimtinai profesionalams, bet ... jis toooks kietas!

1. Stebėti švariąją pasaulio pusę Tarsi paveikslą Retušuotą debesim O prigimtie! Iškėlus galvą ir pasyviai Tas langas stebina mane Lė tu Lė tai Paukščiu 2. Ten viską išriša Ir atriša rankas Pro stoglangį mane Ten tyli TAS ----------------------- Aš atveriu kortas 3. Žiūrėk! Kaip lengva susitaikyt su savim Tereikia suskaičiuot Kiek kartų Trenkiasi drugys Kol pripažįsta - mirs

Žinau, kad nuskambės keistai, tačiau savo mirties laukiu. Gink Dieve tai nėra mano tikslas, tačiau kai ateis Ta valanda, būsiu pasirengęs. Nesvarbu kaip - susenus, nuo ligos, nuo staigaus infarkto ar avarijoj, nuo vėžio ar nuo priešo kulkos... Dar žinau, kad mano egzistavimas buvo bevertis. Kaip kokio fotono. Tačiau gyvenimas buvo įdomus (tikiuos ir bus dar ilgai). Klaidos buvo mano tiesa, žaidimas ir spontaniškos taisyklės. Tuos, kuriuos aš myliu, mylėjo mane atgal. Tie, kurie man nesvarbūs, manęs net neprisiminė. Kodėl šis įrašas? Aš neatsisveikinu, man tiesiog ... šviesu. Skiriu savo tėčiui.

Kažkaip pagalvojau, kad sirgau ir pergyvenau už šį renginį kaip už savo. Kadangi Dpoezijos Šaltinį imu kaip etaloną, visus renginius lyginu su juo. O va Kanų festivalį tapatinu, ne lyginu. Gal todėl, kad Gintarius yra shared organizatorius tarp jų visų. Ar Kanų festivalis yra „festivalis“? Manau, kad taip. Visų pirmiausia tai – kelių dienų renginys. Laisva, neoficiali renginio atmosfera, maitinimas atlikėjams, atminimo dovanos... Ir net nemokamas alus atlikėjams. Dėl to nemokamo alaus – aš esu prieš. Tačiau kažkaip buvo pofik, keli bokalai leido prastumti laiką laukiant pasirodymo. Kitą vertus renginys ne šeimai ir ne vaikams. Tiesiog muzikos festivalis. Aišku paskui, prieš lipant į sceną, teko išsiblaivyti. Garsas Festivalis vyko dvi dienas. Du skirtingi garsistai. Gavosi du skirtingi renginiai. Iš esmės, kaip esu pastebėjęs – garsas yra renginio ašis. Atlikėjas scenoj gali jaustis blogai - jis gros blogai. Muzika, kurią jis transliuos prastai nuteiks klausytoją. O jei at...

Knygos prasideda ir baigiasi. Žmonės susirenka ir išsiskirsto. Tekstai, muzika, mintys. Viskas dažnai – tik pakeliui, beieškant kažko labiau apčiuopiamo, kažko labiau suprantamo, kažko labiau suvirškinamo. Kažko labiau. Skubėjimas mus praryja nekramtęs. Todėl nespėjame susivokti, kur esame ir ką darome. O svarbiausia – kodėl? Kiekvienas mėginimas mąstyti apie tai, baigiasi nerimu. Netgi džiaugiamės, kai kas nors mus pertraukia ir neatsiprašęs nutolsta. Ir taip, vengdami savęs, vengiame nežinomybės. Bet tai – ne išeitis. Tai – tik dar vienas triukas, siekiant ramaus ir nepriekaištingo gyvenimo. O kas, jeigu jį jau turime? Ir visada turėjome? Jonas Baltokas. Tomas Jokubauskas. Paulius Norvila. Pauzė. Knygos. Žmonės. Muzika.

Gytis šįryt paklausė ar aš turiu ką nors bendro su šiuo dienoraščio lapu: Įdomu, kad dienoraščio šeimininkė neturi žalio supratimo kas tas baltokas ir kodėl tos eilės atsidūrė pas ją. Smulkmena, bet malonu.

Šiandien pajutau, kad gavau tokią veiklos ir kultūros dozę per pastaruosius pusę metų, kad darbas dabar man atrodo kaip atostogos. Ir čia be jokios ironijos ar metaforiškai.