Kiek kam duota

Kartais jaučiuosi kaip asmeninis savo psichologas. Smegenų pusrutuliai pasikalba. O gal vingiai. O gal šiaip deguonies trūksta. Užduodu klausimus į kuriuos pats sau turiu atsakyti. Ir taip suprasti problemos esmę.
Tarkim įsisukant dpoezijos šaltinio organizavimo reikalams mane vis aplanko šalutinis poveikis: jaudinuosi už komandą, už galutinį rezultatą, už žmones. Žinau, kad viskas bus gerai. Kad kitaip nebus... Bet visgi... Filosofuoju:
"Nusivylimas ateina iš pernelyg didelių lūkesčių" 
O modeliuoti žmonių elgesį ir tikėtis iš jų tam tikro elgesio modelio yra egoistiška, turint galvoj, kad jie nieko atgal negauna, tik tą džiaugsmą viskam pasibaigus, o gal džiaugsmą tikintis grandiozinio rezultato.

Kažko trūksta. 
Ir tas nusivylimas - savimi, kad nesugebu įžvelgti, pamatyti, kodėl žmonės šį festivalį mato tik kaip renginį. 
Iš tikro turiu tikslą: Dpoeziją kaip būseną, džiaugsmą dalinantis, kuriant, ieškant, atrandant, būnant atviru.
Visa tai abstraktu. Neapčiuopiama. Nujaučiama. Ir nežinau kaip paaiškinti.
Ir kai jaučiu, kad mano svajonė praranda tikinčiu ja, mane apima neviltis. 

"Viskas tau gerai" diagnozuoja smegenų vingis gretimam vingiui "Gerai pasikalbėjom."

Komentarai

Populiarūs įrašai