Sindromas
Pastebėjau, kad aš irgi sergu trenkiamų durų sindromu. Karts nuo karto noriu įrodyti savo tiesą paskutiniu TAUKŠT!. Paskutinių "nes aš taip pasakiau", paskutiniu komentaru, paskutine replika. Sergu, bet, manau, kontroliuoju tai. Susilaikau. (Kai KAS, beje, labai netgi nesutiktų )
Dar suvedžiau šį sindromą su polinkiu į savižudybę. Juk mirtis toks neatšaukiamas šauktukas. Pyst - ir nėr žmogaus. Pasakiau viską! Efektinga. Ir, beje, 100 proc neatšaukiama.
Todėl visi, turintys polinkį į trenkiamų durų sindromą yra potencialūs savižudžiai.
TAUKŠT!
Komentarai
Bet postas ne apie tai, o apie nesugebėjimą baigti ginčo, pokalbio, diskusijos.
O jei kalbant apie savižudžius - mano aplinkoj jų irgi ne vienas atvejis. Ir kiekvienas turėjo savų argumentų. Bet nei vienas argumentas nėra kam nors svarbus ar įdomus dabar, praėjus metams, kitiems. Todėl nei vieno iš jų mirtis man neatrodo turinti prasmę. Bet gyvieji - jie yra svarbūs.