2. Darbas - pirmasis tikras mano darbas

Studijos chemijos fakultete, pirmieji koncertėliai, brazdinimas gitara gatvėse.... Tai mano realijos nuo 96-99 m. Ekonominė situacija Lietuvoje sparčiai gerėjo. O 1999 m. susilaukėm Magdutės, tad po paieškų įsidarbinau senukų prekybos centre. Mano atlyginimas pirmą kartą siekė 800 Lt. Siaubingi pinigai :)
Darbas senukuose.... Šis prekybos magnatas tuo metu išgyveno žiauriausias kapitalizmo apraiškas - nesiskaitymą su darbuotojais, atlyginimų mažinimais dėl prekių trūkumo, vienais kito skundimais, apsaugos savivaliavimu. Nežinau kokia situacija dabar, bet tais laikais lipdamas per galvas galėjai aukštai lipti. Dirbau dažų skyriuje. Iki šiol terpentino kvapas man sukelia prisiminimus :)
Siaubingai pavargdavau. Savaitgaliais miegodavau kaip užmuštas. Ir žinoma ilgai neištvėriau - paprasčiausiai palūžau. Išėjęs iš senukų jaučiau neįtikėtiną palengvėjimą. Bet klausimas liko atviras - DARBAS.
Tuo metu baigėsi mano studijos Kaune iš bendrabučio mus išprašė, darbų nebuvo, saitų prie Kauno nebuvo, tad mes tiesiog ... migravom.

VILNIUS

Vilnius yra galimybių miestas. Išgyvenk jame pakankamai ilgai ir tos galimybės tau atsivers. Na o mes buvom naujakuriai. Laikraštyje radau skelbimą "Reikalingi aktoriai".
Raganiukės teatras. Norit duosiu patarimą - NIEKADA NIEKADA NETURĖKIT REIKALŲ SU ŠIUO TEATRU IR RITA URBONAVIČIŪTE. Principas buvo tas - mes per savaitę pastatom spektaklį vaikams. Ir einam į darželius :)

Savaitė! Ar žinot kiek tai mažai teatre kai aktoriai - neprofesionalai. Lygiai po savaitės mus įvilko į kostiumus ir mes ėjom "vaidinti". Mūsų vaidinimas galėjo prilygti nebent Hekelberio Fino nuotykiuose aprašytai "Degančiai žirafai". Vaikštinėjom kaip pusgalviai, bandydami prisiminti savo tekstus. Pasakiau - noriu išeit. Pasakė - ne. O aš išėjau, nes negalėjau pakęsti tokios žiaurios haltūros. Čia aš gavau trečią žiaurią pamoką - Neduok darbdaviui dokumentų ilgiau nei kelioms valandoms. Pas Urbonavičiūtę liko mano sodros pažymėjimas - ji jį papraščiausiai suplėšė. Parašiau pareiškimą policijai. Policijai buvo pasakyta, kad aš apsivogiau, todėl mane išmetė. Toks gyvenimas.

Laikinai mane priglaudė Elfų teatras. Dirbau garso operatoriumi. Čia gavau ketvirtą pamoką - Nedirbk darbo jei jis pakankamai atsakingas, o tu nesi kompetetingas. Ir nors išsiskyrėm geruoju, man iki šiol kompleksas sėdėti už garso pulto.

Naujosios Vilnios kultūros centras. Jei atvirai - tai buvo pirmasis tikras mano darbas. Toks kurį aš mėgau, toks , dėl kurio galėjau aukotis. Mano pareigos vaikų ir jaunimo sektoriaus vadovas po truputi išsiplėtė: garso ir technikos specialistas, apšvietėjas, renginių vedėjas, renginių organizatorius, projektų vadovas, vaikų vasaros stovyklos vadovas, teatro vadovas ir režisierius, internetinių projektų vadovas, apsauginis ir netgi kultūros centro direktorius. Įgijau didžiulę patirtį tiek bendraudamas su žmonėmis tiek kompetencijos . Bet finansinė pusė buvo silpnoka.O blogiausia buvo kad kultūros centras po truputi tapo politinių kovų arena. Iki šiol privengiu politikų. Pamoka... Kalbėjaus su Direktore Rima. Diskutavom apie poreikius, planus ir galimybes. Ir ji manęs paklausė: "Kiek tu dabar turi pinigų? " Sakau "na gal dešimt litų..." "Tai apie kokius ateities planus tu kalbi? Jei tiek turi ir esi patenkintas - niekada ir neturėsi daugiau...". Kažkaip panašiai.
Ir tada aš pradėjau Rizikuoti .

Komentarai

Anonimiškas sakė…
Nepaminejai BUGSDOM :)

Mantas